– Kodėl pakeitei pseudonimą?
– Antturi buvo labai geras projektas išbandyti save ir eksperimentuoti, bet pajaučiau, jog tai man tapo nebeįdomu. Supratau, kad tas projektas atgyveno, pasisėmiau iš jo, kiek galėjau. Svajojau kurti dainas, kurių klausant norėtųsi šokti, todėl atsirado projektas Rimvis. Dabar mano muzika yra skirta šokiams, ja siekiau paironizuoti lietuvių popkultūrą, muzikos rinką.
Man atrodo, kad Antturi vardas nebeturi nieko bendro su tuo, ką norėčiau naujo nuveikti. O Rimvis, paprastai tariant, yra mano vardo trumpinys. Jis skamba galbūt kiek rajoniškai, tačiau kai mokyklos laikais išeidavau į kiemą su draugais, jie mane vadindavo Rimviu.
Susimąsčiau, kad visa tai labai koreliuoja su tuo, ką dabar noriu veikti, ir tai mane įkvėpė vėl kurti bei koncertuoti.
– Dainuoji apie marozus, baimę, mafiją. Iš kur visa tai kilo?
– Visas albumas nukreiptas maždaug į 2005 metus, iš jų sėmiausi įkvėpimo. Augau Alytuje ir tuo metu vyko rajono gaujų susišaudymai, susitikdavo gaujos stadione ir konfliktus spręsdavo su beisbolo lazdom. Užaugau tokioje aplinkoje ir tokiu laikotarpiu, kai daug kas kalbėdavo apie mafiją, susišaudymus ir panašius dalykus.
Norėjosi išryškinti žmogžudysčių ir vagysčių temas dainose. Pavyzdžiui, viena daina yra apie ketinimą apiplėšti banką. Tuo metu tokie dalykai buvo realūs. Albumas yra apie tą laikmetį ir apie dalykus, kurių žmonės bijo, pavyzdžiui, viena daina yra apie panikos priepuolį. Aš noriu dainuoti ir kurti apie nemalonias, nesmagias patirtis ir padedamas muzikos jas išryškinti, priminti sau, kad realybė gali būti ir tokia.
– Papasakok plačiau apie projektą ir savo kūrybinę komandą.
Norėjosi išryškinti žmogžudysčių ir vagysčių temas dainose. Pavyzdžiui, viena daina yra apie ketinimą apiplėšti banką.
– Pirmą kartą gyvenime norėjau kurti muziką ne vienas, siekiau viską daryti kitaip, nei dariau prieš tai. Seniau taip pat dirbdavau su prodiuseriais ir įvairiais žmonėmis, tačiau tos dainos buvo labai padrikos, o žmonės, su kuriais teko susidurti, buvo skirtingi, todėl mano kūryboje nebuvo vientisumo.
Šiame projekte, aš dirbu su vadybininke Monika, ji režisuoja klipus ir visokeriopai man padeda, džiaugiuosi, kad mes esame lygiaverčiai partneriai. Mes kartu kuriame įvaizdį, diskutuojame apie dainas, kokios jos turi būti ir kaip turi skambėti. Abu planavome albumą, organizavome koncertus. Visa tai vyksta jau metus, per kuriuos spėjome daug ko patirti. Prisimenu, kaip atsirado pradinės dainų versijos. Kartu sėdėjome prie senoviško sintezatoriaus, kartu diskutavome, kas galėtų būti albume.
Į šį Rimvio projektą norime integruoti kuo daugiau žmonių, norime dirbti su operatoriais, organizuoti skirtingas koncertų vietas, taip pat dirbame su žmonėmis, kurie fotografuoja, užsiima marketingu. Šiuo metu bendradarbiaujame su dizaineriais, kurdami Rimvio įvaizdį. Man labai gera bendrauti su žmonėmis ir kuo daugiau jų įtraukti, supratau, kad taip yra daug smagiau kurti, netgi pati muzika gimsta visiškai kitokia.
– Kaip ruošiesi artėjančiam koncertui?
– Prieš kiekvieną koncertą ar renginį, bandom prisiminti, kodėl mes tą darome, kas mums yra svarbu. O svarbiausia mums, kad ir kaip keistai nuskambėtų, yra gerai praleisti laiką, kad mums ir tiems, kas ateina į koncertus, būtų smagu. Išmokau, kad jei užsiimi veikla, kuri tavęs nedžiugina, to daryti neverta.
Gali atlikti puikų darbą, bet jei jis neturi emocinės, džiaugsmo vertės, jis tarsi nebetenka prasmės. Taigi, stengiamės sau priminti, kad darome tai, nes mums įdomu. Tuo pačiu norime, kad ir kitiems būtų faina. Mums svarbu žmonėms sukurti gerą laiką.
– Kodėl albumo pavadinimas „KAIMYNAI“?
– Kai dainos jau buvo sukurtos, bet dar niekas nebuvo jų girdėjęs, bandžiau suprasti, kokia nuotaika apima jų klausant. Supratau, kad dainuoju apie jausmus, kuriuos pats ilgą laiką jaučiau: panieką, baimę.
Daugelyje dainų aš apdainuoju fikcinius personažus, pavyzdžiui, vierchas, šokantis sambą, marozai, taip pat yra daina „UZI“ apie šaudymą iš pistoleto. Aš nedarau tų dalykų, aš jų neišgyvenau, bet man buvo labai įdomu pafantazuoti apie šiuos žmones, kurie realiai yra aplink mus. Mes esame įpratę gyventi labai gražiame pasaulyje. Nemalonius dalykus tarsi nurašome, jie tampa lyg neegzistuojančiais, nes su jais patys tiesiogiai nesusiduriame.
Tie žmonės galbūt gyvena kažkur aplink mus, galbūt mes gyvename su jais toje pačioje laiptinėje, bet kadangi mes jų nepažįstame, mes net nežinome, kas jie yra. Tada ir pagalvojau apie pavadinimą „KAIMYNAI“.
Daugelyje dainų aš apdainuoju fikcinius personažus, pavyzdžiui, vierchas, šokantis sambą, marozai, taip pat yra daina „UZI“ apie šaudymą.
Tai sieju ir su emocijomis, būsenomis, kurios yra tarsi tie kaimynai, kuriuos mes kartais pamatome, galbūt labai gerai nepažįstame, kaip baimės ar paniekos, bet patiriame tas emocijas. Jos ateina ir vėl dingsta. Tai yra mūsų gyvenimo dalis, nors dauguma žmonių gal net nekreipia į tai dėmesio.
Taigi, pavadinimas „KAIMYNAI“ ironizuoja apie tuos jausmus ir tuos žmones, bet kartu ir parodo tamsesnę gyvenimo pusę. Žmonės nenori pažinti savęs ir kitų.
– Kaip pavyksta perduoti dainos emociją klausytojams?
– Paradoksalu, dainuoju apie banditus ir muštynes, nors pats esu labai jautrus. Man nėra sunku emociją perteikti žodžiais ir muzika, aš labai intensyviai jaučiau tuos išgyvenimus, man jie nepatiko, daug laiko skyriau, kad su jais susigyvenčiau. Tas procesas tapo pagalbiniu įrankiu kūryboje. Dainas parašau labai lengvai, manau, kad taip yra dėl to, nes labai daug visko patiriu. Tada daug ką turiu ir išdainuoti.
– Ar prasidėjus karui Ukrainoje daina „UZI“ įgavo naują reikšmę?
– Labai keistai jaučiuosi dėl šios dainos. Albumas išėjo dvi dienos nuo karo pradžios, svarstėme, ar reikėtų palikti dainą albume, kaip pasielgti būtų teisinga. Įvykiai sukėlė išgąstį, nesinorėjo sukelti dar daugiau nemalonių jausmų. Visgi nusprendėme tęsti albumą, nes daugeliui tai gali būti prasiblaškymas.
„UZI“ sukūriau su idėja, kad aplink mus vykstančius baisius dalykus reikia išjausti per muziką, kad žmonėms realiai jų nereikėtų patirti. Žmonės kaupia savyje įvairius išgyvenimus, ir, kai nieko dėl to nedaro, tie jausmai kažkada sprogsta ir išsipildo per fizinį skausmą. Kai prasidėjo karas ir mes išleidome albumą, atėjo mintis, kad aš nespėjau. Ta daina norėjau sukurti savotišką prevenciją, geriau realizuokim save per muziką, o ne per baisius dalykus. Atrodo, kad žmonės nustumia į šalį tas baisybes: depresiją, baimes – o tai anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių.
Močiutė parodo, kad ir senas žmogus gali būti labai šiuolaikiškas. Labai gera jausti palaikymą iš artimų žmonių.
– Socialiniuose tinkluose galima pamatyti, kad Tavo močiutė klauso Tavo dainų, kaip ji vertina albumą?
– Mano močiutė labai kieta, neseniai kalbėjau su ja. Sakė, jog mėgstamiausios jos dainos yra „NIDA“ ir „KAIMYNAI“. Man labai smagu, džiaugiuosi, kad ji dar gali klausyti ir ateis į mano koncertą. Ji parodo, kad ir senas žmogus gali būti labai šiuolaikiškas. Labai gera jausti palaikymą iš artimų žmonių.
– Didžiausia svajonė sukurti albumą – išsipildė, o kas toliau?
– Toliau yra kitų svajonių. Dabar svajoju apie koncertų turą vasarą, norėtume organizuoti koncertą po atviru dangumi. Norėčiau išleisti albumą anglų kalba, taip pat yra idėjų naujoms dainoms, klipams. Gal tokios didelės svajonės kaip albumas šiuo metu neturiu, bet kadangi išpildžiau šią svajonę, viskas supaprastėjo gyvenime, atrodo, kad galiu išpildyti viską ką sugalvoju, o tų norų yra labai daug.
