– Paskutiniu metu turėjai daug veiklos – išleidai EP „Lipam“, dalyvavai nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, rengei solinius koncertus. Trumpam stabtelkime ir pakalbėkime apie kūrybą šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai visų akys ir mintys yra su karo baisumus patiriančia Ukraina.
– Šiuo metu atostogauju Ispanijoje ir niekaip nepavyksta pabėgti nuo visų įvykių, nuolat kalbamės su draugais, kaip galėtume padėti. Neabejotinai negali būti abejingas šiai situacijai.
Pati kūryba vyksta, tik dainos dabar gimsta gana liūdnos. Juk visuomet, kai kuriame, matome aplink mus supantį pasaulį ir vyraujančias nuotaikas. Jos dabar tikrai slogios, bet norisi kurti dainas, kurios atneštų šiek tiek vilties. Visai neseniai vyko Knygų mugė, kur per pasirodymą savo naują dainą „Jau rytoj viskas bus kitaip“ ir pati išgirdau visai kitaip. Šią dainą kūriau apie santykius, tačiau įvykiai Ukrainoje sužadino visai kitus jausmus. Pamenu, kaip stovėjau, drebėjau ir dainavau šią dainą jiems – ukrainiečiams.
– O kaip įprastomis sąlygomis vyksta kūrybos procesas?
– Viskas visada prasideda labai įvairiai. Kartais važiuoju mašina ir gimsta koks nors motyvas, tuomet skubu įsirašyti kilusias mintis į telefono diktofoną. Kartais inspiruoja tiesiog apsilankymas įvairiuose koncertuose. Būna, kad tiesiog sėdžiu studijoje ir provokuoju save, o kartais visai lengvai išeina. Dažnai padeda ir pokalbiai su įvairiais žmonėmis, kurie inspiruoja pakalbėti dainose viena ar kita tema.
Beje, yra buvę ir taip, kai naktį apie 4 val. atsikėliau ir girdėjau visą dainą, iškart su žodžiais, nieko nelaukdama kėliausi ir viską įrašiau į savo instrumentą „lūperį“, – kalbu apie dainą „Time to let go“.
– Kiek tavęs pačios yra kūryboje? Arba kiek ji yra asmeniška?
– Labai įvairiai. Kartais kalbu iš savo asmeninės patirties, kartais, kaip ir minėjau anksčiau, inspiruoja kiti žmonės, aktualios ir neaktualios temos. Iš esmės norisi kalbėti apie tai, kas man svarbu, todėl nors ir istorija būna ne apie mane, man ji vis tiek asmeniška ir išgyventa.
– Ar reikia kažkokio ypatingo nusiteikimo, kad gimtų melodija ar tekstas? Gal yra dainų, kurios turi savo ypatingas istorijas?
– Na, istoriją apie „Time to let go“ jau parašiau anksčiau. Šiaip tai labiausiai reikia atsipalaidavimo ir nemėginti kartais daryti „kaip daro kiti, kas dabar paklausu, kas dabar renka sales“. Manau, žmonės labai mato, kada tai natūralu, o kada pritempta. Aišku, aš nemanau, kad reikia sėdėti ir laukti, kada tave aplankys įkvėpimas, nes kai kuriems toks laikas gali apskritai neateiti, todėl manau turėti discipliną ir iš esmės bent kokius dainos motyvus kurti kasdien, kad tau tai taptų natūraliu dalyku, yra naudinga, net jei ir nenaudosi tų dalykų savo koncertuose ar net neišleisi vienos ar kitos dainos. Mano patarimas būtų domėtis pačiais įvairiausiais stiliais ir ieškoti, kur visame tame esi tikrasis „tu“.
– Ar dainas sukurti bei įvilkti į muzikinį rūbą padeda ir kiti bendraautoriai, prodiuseriai, ar viską išskirtinai darai pati?
– Pirmosios idėjos gimsta mano galvoje, bet paskutiniu metu vis labiau į netgi tą pirmąją fazę bei proceso pradžią norisi įtraukti ir kitus muzikantus. Daugelis jų gali turėti įdomių minčių, kurios gali praturtinti mano kūrybą, apie kurias galbūt net nebūčiau pagalvojusi. Ne paslaptis, kad jau daugiau nei dvejus metus darbuojuosi su Kasparo Meginio bei Edgaro Žaltausko duetu, kuriuos kolegos vadina „Hitų kepykla“ – su jais jaučiuosi labai saugiai, o ir kūrybiniai sprendimai būna labai įdomūs. Paskutinis išleistas mūsų darbas – mano antrasis mini albumas „Lipam“ prie kurio tikrai ilgai dirbome ir jaučiau kaip kiekvieno mintys ir pastebėjimai buvo priimti, išgirsti ir labai teisingai „sugulę“ į dainas. Čia smarkiai prisidėjo ir LATGA, kurios dėka buvo lengviau išpildyti idėją, o ir prisipažinsiu, gavus finansavimą ir turint konkrečią datą, viską padaryti sekasi kur kas sklandžiau.
– Kokia geriausia, maloniausia kūrybinio darbo dalis? Lengva ar sunku būti autore?
– Maloniausia dalis – kai pavyksta parašyti gražų lietuvišką tekstą. Prisipažinsiu, sukurti melodiją man sekasi gerokai paprasčiau nei rašyti tekstus. Prie jų sėdžiu ilgai ir atsakingai dėlioju mintis, kurios tiksliai nusakytų, apie ką noriu kalbėti dainoje. Į klausimą lengva ar sunku būti autore, matyt lengviausia pasakyti po koncerto, kurio metu žmonės dainuoja kartu tavo rašytas dainas ar visaip kitaip išreiškia, kokia ta daina jiems tapo svarbi, arba brangi. Man gera, kad aš turiu, ką pasakyti, ir, kad muzika iš manęs išeina tikrai natūraliai.
– Ne taip seniai vyko tavo EP „Lipam“ pristatymo koncertas sostinės klube „Tamsta“. Ar likai patenkinta juo? Gal planuose jau yra koncertai didesnėse erdvėse – juolab kad dėka dalyvavimo „Eurovizijoje“ gerokai išsiauginai savo gerbėjų būrį.
– Šitas koncertas buvo tiesiog... Net sunku apsakyti žodžiais, kaip buvo gera, kaip nenorėjau, kad tai baigtųsi ir kaip gera buvo iš tiesų mėgautis bei dalintis akimirka su klausytojais. Jaučiausi priimta, suprasta ir tiesiog pakylėta. Apie didesnes erdves, žinoma, pasvajoju, bet manau, kad visa tai bus įmanoma po kažkurio laiko. Daug dirbu ir visa tai darau sąmoningai ir sistemingai – žinau, kad atėjus tam momentui, būsiu tam pasirengusi. O dabar džiaugiuosi kiekvienu pasirodymu, kuriame skamba mano autorinė kūryba.
– Kas tau šiame etape svarbiausia – didėjantis populiarumas ar galimybė kurti tai, kas patinka pačiai, neieškant lengvesnių kelių ir nepataikaujant?
– Man atrodo, šiame klausime jau slypi atsakymas (šypsosi). Pasirinkau muziką, kuri nėra „lengvo kelio“ muzika. Niekada nepataikavau, niekada nesitaikiau į jokius standartus ir dėl to, kad atsiranda mano klausytojų ratas, esu nepaprastai laiminga. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių atranda mano muziką ir ji jiems yra artima.
