Raminta, kada susidomėjote muzika?
Jau vaikystėje lankiau būrelius bei muzikos mokyklą. Pirmuosius savo koncertus rengiau būdama maždaug trejų metų, svečiuose pas giminaičius, pasilipusi ant kėdės. Taip pat prisimenu ir koncertus tėvams kieme ant laiptų. Pirmoji pažintis su underground muzika įvyko, kai lankiau muzikos mokyklą. Atėjus paauglystei, pradėjau ir kurti dainas. Vėliau atsirado ir kompiuterinė kūryba, tad vienos pirmųjų mano dainų buvo parašytos ne tik su gitara, bet ir su skaitmeninėmis priemonėmis.
Ar atsimenate savo pirmuosius žingsnius didžiojoje scenoje?
Išskirčiau savo pažintį su Tomu Krivicku-Psichu. Tuo metu gyvenau mažame miestelyje ir į jį atvyko Tomas. Taip jau išėjo, kad viename susitikime susipažinome, išsikalbėjome, jis pasisiūlė atnešti gitarą, įgarsinimo įrangą ir pagroti kartu. Taip Tomas išgirdo, ką aš, keturiolikmetė, sugebu. Susidraugavome ir net paprašiau, kad jis man padėtų įrašyti pirmąją dainą.
Kas paskatino išbandyti jėgas dideliame televizijos projekte?
Paskatino nepastovus gyvenimo būdas. Turiu bėdą – labai mėgstu viską keisti. Tik pajutusi, kad mano kasdienybėje yra per mažai išbandymų, visada randu naujos veiklos bei naujų krypčių. Kai ėjau į Lietuvos Talentus, dar mokiausi dvyliktoje klasėje. Intuicija pasąmoningai nutempė, ten, kur gavau neįkainojamų gyvenimo patirčių ir pamokų.
Kaip pasikeitė jūsų veikla tuomet, kai po „Lietuvos Talentų“ projekto, tapote žinoma visuomenei? Kokios patirties įgavote?
Po projekto gyvenau taip pat, kaip ir anksčiau. Lankiau konservatoriją, bet jau labai neramiai važinėjau viešuoju transportu. Sužinojau socialinio tinklo draugų limito ribas, nes kasdien gaudavau šimtus kvietimų, užmezgiau daugybę naujų pažinčių. Su savo grupės nariais Rūta ir Evaldu išgyvenome pirmuosius didžiuosius solinius koncertus, o aš pirmą kartą pajutau atsakomybės jausmą už savo kūrybą. Džiaugiuosi, kad nepamečiau dualumo – ne tik sukausi popscenoje, bet ir likau ištikima klasikinei muzikos mokyklai, mokiausi dirigavimo.
Dabar įgijusi sceninės ir kūrybinės patirties užsiimate vaikų bei jaunimo edukacija. Kas paskatino prisidėti prie vaikų kultūrinės bei scenos meno pažinimo edukacijos vystymo?
Vienas iš svarbiausių gyvenimo aspektų, mano nuomone, yra dalybos. Aš turiu daug skirtingų patirčių, kurias pavyksta apjungti. Gyvenu Lietuvoje ir labai noriu, kad čia edukacijos sritis vystytųsi dar greičiau. Prisipažįstu, esu iš tų idealistų, kuriems svarbu, kas liks po manęs. Galų gale, ir su manimi žmonės dalinosi. Aš irgi noriu tai daryti.
Mano edukacinė veikla prasidėjo nuo dirigavimo patirties, po to buvo studijų laikotarpis, kurio metu mokiau vaikus. Teko vesti workshop’us bendraamžiams, meistriškumo kursus brandaus amžiaus ansambliams, privačias pamokas. Išskirčiau kelias svarbiausias pastarųjų metų veiklas: skaičiau studentams pačios paruoštą paskaitą „Garso vaidyba“, dirbau „Demokratinėje mokykloje“, su kolega Laurynu sukūrėme projektą „Savaitgalis be sienų“. Beje, būtent po pernai metais vykusios Vytauto Kernagio fondo organizuojamos stovyklos jį ir sugalvojome.
Ne pirmus metus vasarą skiriate laiko vaikų ir jaunimo stovyklai, kurioje koncentruojamasi būtent į sceninį meistriškumą. Ką jums reiškia galimybė dirbti tokioje stovykloje?
V.Kernagio fondo organizuojamoje stovykloje, gaunu galimybę susipažinti su labai skirtingais vaikais ir septynias dienas nepertraukiamai leisti laiką kartu. Tai neįkainojama patirtis ir galimybė suvokti, kaip vystosi visuomenė, ko jai dar trūksta. Kalbant apie mano asmeninį patyrimą, tuo metu, kai būnu stovykloje, atsijungiu nuo viso pasaulio ir mokausi. Mokausi iš žmonių, kurie susirenka į stovyklą. Man, kaip vadovei, tai padeda augti. Savaitę būti intensyviame mokymosi ir laisvalaikio ritme, atsiribojant nuo įprastų darbų bei ritmo, yra unikali proga pažiūrėti į gyvenimą kitu kampu.
Ar pastebite vaikų pokyčius stovyklos pradžioje ir pabaigoje?
Be abejo pastebiu. Šis procesas yra kaip saldainis, kuriuo džiaugiamės ir kurį aptarinėjame dar kokį pusmetį po stovyklos. Mažos gražios asmenybės stovykloje atsiskleidžia. Savaitės veikla, nuovargis ir bendrumas visad baigiasi jautriu išsiskirstymu namo. Pernai su viena stovyklautojų grupe tiesiog negalėjome taip lengvai baigti stovyklos, tad surengėme kelis susitikimus po jos. Vis dar bendraujame socialiniuose tinkluose. Stovyklose sukuriama ilgalaikė vertė.
Kaip manote, kodėl yra svarbu jaunus žmones skatinti pažinti scenos meną?
Scenos menas yra neišvengiama gyvenimo dalis. Net nesvarbu ar tu būsi ant scenos, ar ne. Scenoje dirbantys, vaidinantys, šokantys, grojantys žmonės privalo ne tik prisitaikyti ir mokėti bendradarbiauti su spalvingomis asmenybėmis bet ir turi išlikti unikalūs, saviti bei nuoširdūs savo vertybėms. Panašios patirtys gyvenime laukia kiekvieno žmogaus. Bendradarbiavimas bei vienas kito supratimas yra būtent tai, ko galima išmokti gilinantis į sceninį meistriškumą.
