„Norėjau visoms mamoms papasakoti savo istoriją. Galbūt kažkas jaučiasi būtent taip kaip aš. Mano sūnus gimė 35 savaičių, palyginimui, pirmagimę Barborą gimdžiau po 42-os nėštumo savaitės. Sūnelis gimė anksčiau laiko ir gavo labai gražią „ankstuko“ etiketę. Tačiau po gražia etikete slepiasi labai jautri istorija“, – kalbėjo Ineta.
„Gimdymas buvo netikėtas. Daktaras informavo, kad pasekmių gali būti įvairių. Tada tikrai sunerimau... O kai dar mažylis pasirodė ir buvo toks mažas mažas... minčių kilo visokių. Mano mama iki šiol sako: „Negaliu patikėti, koks jis užaugo. Galvojau, kad tokio jo nepamatysime“. Bet ačiū Dievui ir likimui, kad viskas buvo sėkmingai, o sūnelis užaugo didelis, praaugo bendraamžius yra sveikas ir žvalus“, – sako ji.
Tačiau kalbėdama apie anksčiau gimusį Bernardą, Ineta prisiminė jautriausias akimirkas: „Skaudžiausia buvo, kad mažylis iškart negalėjo likti su manimi. Visą savaitę mes buvome atskirti. Bernardui buvo teikiama intensyvi priežiūra. Prie jo buvo prijungta daug aparatų, skirtų ir kvėpavimui ir širdelės darbo sekimui. Lašinami antibiotikai... Skaudu matyti tokį bejėgį žmogutį, ant kurio sukrauta tiek daug aparatūros, atliekama begalė įvairiausių procedūrų, o aš negaliu jam padėti. Net negaliu visada būti šalia. Uoj, buvo daug ašarų.. Vien tik prisiminus tas akimirkas akys pasrūva ašaromis“.
„Anksčiau man žodis „ankstukas“ neatrodė toks svarbus, o dabar aš labai suprantu visas mamas, kurios susilaukė kūdikėlių anksčiau nustatyto termino... kokį sunkų kelią reikia joms nueiti. Koks stiprus turi būti vaikelis. Man, galiu pasakyti, pasisekė. Teko girdėti istorijų, kada užauga ir 500 g sveriantys mažyliai. Tada pusę metų turbūt tenka gyventi ligoninėje. Iš tiesų – gyvybės atėjimas į pasaulį yra labai svarbus ir gražus momentas. Tačiau kartais šis momentas su savimi gali atsinešti ir daug daugiau rūpesčių nei tikiesi“, – pasakojo Ineta.
„Aš be galo esu dėkinga daktarams ir visiems, kurie prisidėjo prie Bernardėlio augimo, padėjo stiprėti jam ir nepalūžti man. Tokia intensyvi pirmųjų gyvenimo akimirkų priežiūra turbūt yra reikalingiausia būtent „ankstukams“. Nuolat nenuleidžiamos akys nuo jų, gausybė gyvybiškai reikalingų aparatų, priežiūra. Todėl po savo sūnaus gimimo aš labai pradėjau vertinti „Ankstukų“ paramos fondą“, – sakė Ineta.
„Tikrai žinau, kad būtent šio fondo pinigėliai mažiesiems yra beprotiškai reikalingi. Aš savo 2 proc. jau seniai skiriu jiems. Ir noriu paraginti ir kitus tėvelius prie fondo prisidėti. Gal jūsų vaikeliai gimė ir laiku, tačiau niekada negalite žinoti, kam „Ankstukų“ fondo pagalbos gali prireikti. O be to – taip gera padėti nekaltoms mažytėms būtybėms. Taip pat galite paremti iniciatyvą iki gegužės 31 d. pirkdami specialiu „Ankstukų“ akcijos ženklu pažymėtas prekes visuose prekybos centruose „Maxima“.“
„Būtent remiant gražią iniciatyvą prisidėti prie „Ankstukų“, mes kartu su sese Irūna įrašėme visiems gerai žinomą grupės „Pelenai“ dainą „Lopšinė“. Šis G.Banio kūrinys puikiai tinka niūniuoti ir tėveliams, ir vaikučiams prieš miegą“, – sakė Ineta Puzaraitė-Žvagulienė.
Jūsų dėmesiui – Inetos ir Irūnos Puzaraitės perdainuota „Lopšinė“: