„Mes užaugome kartu, visa karta užaugo su mumis. Ir tikrai turime ką švęsti galvodami apie šiuos 20 metų, nes tai – daugiau nei muzika. Tai – mūsų gyvenimai, mūsų draugystės, o kartu ir tai, kaip Lietuva pasikeitė per tuos du dešimtmečius“, – dar anksčiau sakė Erica.
Kartu su „Skamp“ augo ir jų gerbėjai – „Lofte“ netrūko ištikimų grupės klausytojų. Tiesa, jų kolektyvas tikėjosi kiek daugiau – pradžioje planavo pasirodymą „Siemens“ arenoje, tačiau vėliau erdvę smagiam šou vis dėl to sumažino.
Nepaisant to, čia susirinko tie, kurie pastarųjų dvidešimt metų neįsivaizdavo be „Skamp“ muzikos – garsiausius grupės hitus visi dainavo išvien.
Tarp vakaro svečių buvo galima sutikti ir būrį žinomų žmonių, tarp jų – ir kolegos muzikantai, atlikėjai, pramogų, verslo pasaulio atstovai.
Koncerte netrūko ir staigmenų - į sceną lipo ir itin retai viešumoje matomas Tomas Krivickas-Psichas, su juo grupė visai neseniai įrašė naują kūrinį „Neišeik“.
Tačiau ypatingas koncertas trečiadienio vakarą buvo ne tik atvykusiems į „Loftą“, bet ir patiems „Skamp“ nariams – visi drauge pastaruoju metu jie koncertuoja ne taip ir dažnai, scenoje kiekvienas iš jų pasirodo su skirtingais projektais.
Nors visi vienbalsiai pripažįsta – buvimas scenoje visiems kartu yra itin svarbus. „Dvidešimt metų prabėgo labai greitai. Pasiilgau buvimo scenoje kartu su Erica ir Viktoru. Tas jausmas yra išsiilgtas. Tad dvidešimtmečio koncertas bus puiki proga vėl kartu pasirodyti scenoje“, – dar anksčiau tikino Vilius.
1998 metų vasarą, po daugelio nesėkmingų bandymų patekti į muzikos rinką ir nuolatinės radijo stočių ir įrašų bendrovių kritikos, „Skamp“ sužibėjo su hito „Summertime“ hiphopo versija. Nuo tada ir prasidėjo jų sėkmės kelias.
Niekas negali tiksliai apibūdinti daugybę stilių jungiančio grupės skambesio, „Skamp“ derina džiazo, hiphopo, fanko, regio, roko ir soulo muzikos elementus.
Viename Dublino laikraštyje jų muzika buvo pavadinta grupių „Red Hot Chilli Peppers“ ir „The Fugees“ deriniu. Jie derina ir kalbas, dainuoja angliškai, lietuviškai, prancūziškai ir vokiškai. Grupė nekentė įsigalėjusios tradicijos koncertuose naudoti fonogramas, tad sutikdavo groti tik gyvai su visa grupe, sukti vinilines plokšteles arba rengti akustinius koncertus.
Ir grodavo taip, kad visi sukildavo ant kojų – juk ne kiekvienas gali repuoti ir dainuoti, sunkųjį roką jungti su regiu, kurti tokį neprilygstamai skambantį fanką arba šėlti hauso ritmu.
Visus tuos du dešimtmečius atlikėjai dainų tekstuose kalbėjo apie anksčiau dar nepopuliarias temas: gėjų teises, žmonių teises, ksenofobiją, lytinę diskriminaciją, rasizmą, šlamšto pilną žurnalistiką bei savo pomėgį pašėlti.
O šėlti jie visada mėgo – ir scenoje, ir gyvenime.
