Rugsėjo 4 dieną Katedros aikštėje rengiamas Gyčio Paškevičiaus koncertas su grupe – didžiulis viso vakaro šou, 2 dalių pasirodymas su pačiomis garsiausiomis dainomis, kurias jau daug metų dainuoja visa Lietuva. Tad į šį koncertą kartu padainuoti su scenos grandu žmonės kviečiami iš visos šalies – Vilnius svetingai laukia visų „Sostinės dienose“ pirmąjį rugsėjo savaitgalį.
Gyčio Paškevičiaus dainos daugiau nei trisdešimt metų visus žavi savo tikrumu bei nuoširdumu, kiekvieną naują klausytojų kartą jis užburia prasmingu žodžių ir melodijų skambesiu. Koncertą „Draugams“ papuoš gyvo garso grupė ir vokalinis kvartetas „Cappella‘A“.
Apie būsimą susitikimą su „Sostinės dienų” publika, poezijos ir muzikos dialogą dainose pokalbis su Lietuvos muzikos scenos grandu dainininku Gyčiu Paškevičiumi.
– Jūs esate pelnęs bene visus Lietuvoje esančius muzikinius apdovanojimus, tačiau niekur jais nesipuikuojate. Ne sykį įvairiuose interviu esate pabrėžęs, kad apie žmogų privalo kalbėti jo darbai, o ne jis pats. Kodėl renkatės būti kukliu atlikėju? Juk Jūsų sukurtos ir atliekamos dainos skamba beveik kiekvieno – tiek jaunuolių, tiek vyresnio amžiaus žmonių širdyse.
– Nežinau. Tikriausiai toksai charakteris. Vieni garsiai šaukia: „žiūrėkit, koks aš esu!”, o kiti tyliai viską daro. Na, ne visi žmonės vienodi. Kalbant apie apdovanojimus... Manau, kad žmogus, kurio darbas yra ir hobis, tuo užsiima ne dėl apdovanojimų. Kuriu dainas, nes man tai labai patinka , o apdovanojimai lieka kažkur šone. Aišku, malonu, kai tavęs nepamiršta, kai domisi tavo kūryba. Bet tai tikrai nepagrindinis dalykas.
– Kas lemia Jūsų dainų nuoširdų skambesį?
– Visa laiką kreipiu dėmesį į tekstus. Jeigu eilės ir be muzikos šiurpą, tai kūrinys bus. Svarbiausia jo nesugadinti. Poezija ne visada tinka dainom. Kitąkart taip išsamiai viskas surašyta ir išdėstyta žodžiuose, kad net nebereikia muzikos. O kartais pavyksta, kad viena kitą papildo.
– Kaip nusprendžiate, kuris kūrinys vertas koncertinės scenos ir auditorijos, o kuriam lemta likti užmarštyje?
– Nepasakyčiau, kad kurie nors kūriniai yra pasmerkti mirčiai. Galbūt jie skirti ne tam laikmečiui? Mano kūryboje yra pavyzdžių, kai vienais metais įrašyti albumai populiarumo sulaukė tik po dešimtmečio. Tarkim, albumas „Baladės draugams“ buvo sukurtas 1997-aisiais, o viskas judėti pradėjo nuo kokių 2011-ųjų. Kitąkart būna dainos parašytos labai senai, tačiau populiariomis tampa tik po dvidešimt ar trisdešimt metų. Gal kai gimsta kita karta, kuriai jos aktualios? Sunku pasakyti.
– Ar niekada nebuvote suabejojęs savo pasirinktu kūrybiniu keliu?
– Visokių būna dalykų. Pasitaiko, kad suabejoji, tačiau būna, kad ir džiaugiesi nepasirinkęs kito kelio. Svarbiausia – savęs neišduoti. Kūryba duoda kažkokį pasitenkinimą. Kai pagalvoji, turbūt didžiausią. Juk kuri ne dėl kažkokių vardų, apdovanojimų ar panašiai. Man labiau patinka kurti, negu dainuoti. Todėl ir esu toks truputį užsidaręs, nemėgstu rėkti: „žiūrėkit, koks aš esu“.
– Negi vis dar jaučiate scenos baimę?
– Taip, be abejo. Visada jaudinuosi. Nesijaudina tik kvailiai.
– Dažnai viešite savo sodyboje, esančioje netoli Zarasų, nesirenkate miestų šurmulio, gerbėjų dėmesio. Ką Jums suteikia gyvenimas gamtos apsuptyje?
– Aš ne viešiu, o gyvenu sodyboje. Šiuo metu tai vienintelė vieta, suteikianti laisvės pojūtį. Medžiai, paukščiai, žvėreliai visokiausi – visa gamta yra laisva ir tai yra bendra harmonija. Žmogus – laikinas svečias, turintis galimybę gyventi su tuo, kas jį supa.
– Jūs, kitaip negu dauguma Lietuvos atlikėjų, nesirenkate socialinių tinklų kuriamo „burbulo“, nebandote ten užsidirbti nei pinigų, nei papildomo publikos dėmesio. Kodėl?
– Kokie mes atėjom į šį pasaulį, lygiai pat tokie ir išeisim. Karstas kišenių neturi. Didžiausias turtas yra dvasiniai dalykai.
– Rugsėjo 4-osios vakarą Katedros aikštėje bene pirmą kartą koncertuosite „Sostinės dienų“ šventėje. Kurios dainos žodžiais galėtumėte nusakyti Vilniaus publikai skirtą šio pasirodymo žinutę?
– Tai būtų poetės Erikos Drungytės eilės iš dainos „Mano kraštas“: „Kaip išsaugot tavo vardą, Tavo vardą vaikuose?“. Norėtųsi, kad žmonės susimąstytų, kas jie tokie yra ir dėl ko jie čia gyvena.
