Tačiau charizmatiškoji raudonplaukė pretenzingai atkerta, esą ne tam rymo per naktis, kad būtų su kuo nors lyginama. Kad ambicijos turi pagrindo, rodo išskirtinis balso tembras ir kūryba, kuria Vaida tiki besąlygiškai. Mergina viliasi, kad ja patikės ir kiti. Jūsų dėmesiui – portale TavoSiena.lt publikuotas inteviu su Alice Way.
Kada ir kokia buvo tavo muzikavimo pradžia? Galbūt pasirinkti muziką paskatino menininkų šeima?
Pradėjusi kurti pamačiau, kad mano muzika randa kelią į žmonių širdis.
Mano šeimoje nėra nė vieno muzikanto. Visi susiję su inžinerija ir panašiomis specialybėmis. Kai buvau 5-erių, mama nuvedė į J.Naujalio muzikos gimnazijos parengiamąją klasę. Taip pradėjau dainuoti, tačiau gimnazijoje nesimokiau, nes tėvai norėjo, kad turėčiau daugiau iš ko rinktis, jei nesusidomėsiu muzika. Akivaizdu, kad taip neatsitiko.
Vėliau mokykloje mokytojai pastebėjo mano potraukį į muziką, būdama 10 metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą, tada konservatoriją, akademiją. Likti su muzika galutinai apsisprendžiau, kai būdama 16 metų paėmiau į rankas gitarą. Pradėjusi kurti pamačiau, kad mano muzika randa kelią į žmonių širdis. Tai, kad mano kūryba sulaukia atsako, ir lėmė sprendimą eiti šiuo keliu.
Ar Alice Way dainos yra komandos darbas, ar tavo vienos?
Aš kuriu ir muziką, ir žodžius. Dabar ėmiau ir prodiusuoti.
Alice Way pasirodė palyginti neseniai. Koks tavo dainų bagažas, ar daug koncertų teko surengti?
Alice Way projektui dar nėra ir metų, tačiau per tą laiką koncertų buvo nemažai tiek Kauno, tiek Vilniaus baruose. Dainas atliekame dviese – aš ir gitaristas. Skambesys būna labai grynas, neapdirbtas, todėl ir ryšys su publika artimas. Žmonės šiltai reaguoja į programą.
Dainų yra daug, tačiau įrašytų ir išleistų gerokai mažiau – apie penkias. Koncertinėje programoje taip pat yra penkios originalios dainos. Be jų, perdainuoju kitų atlikėjų kūrinius.
 |
| Justino Rimeikio nuotr./Alice Way |
Ar tai lemia, kad pradedančiam atlikėjui įrašyti dainą yra tikras iššūkis?
Jeigu nemoki prodiusuoti savo muzikos, tai iš tiesų gana brangu. Kainuoja studijos laikas, prodiuserio darbas ir t. t. Aš studijuoju muziką, teko mokytis ir muzikos technologijos, todėl namie turiu mini studiją, kurioje galiu padaryti neblogos kokybės įrašų.
Tas, kas su manimi užmezga artimesnį ryšį, gali tikėtis, kad netrukus bus aprašytas dainoje.
Patyrę prodiuseriai, vadybininkai nepaleidžia iš rankų perspektyvių atlikėjų. Galbūt kas nors jau siūlėsi bendradarbiauti?
Kai pradėjau labiau lįsti į dienos šviesą, tokių žmonių išties atsirado. Pasiūlymų yra, tačiau reikia juos gerai apmąstyti, nes įsipareigojimo paprastai nenutrauksi. Jau pasirodė mano dainos „Insane" vaizdo klipas. Daina kurta su žinomu prodiuseriu Innomine. Esame draugai, todėl pabandėme dirbti drauge, tačiau įprastai viską atlieku viena. Klipo pasirodymas susijęs su noru prisistatyti žmonėms.
Ar jauti, kad pavyksta iš muzikos užsidirbti?
Be muzikavimo, rašau tekstus kitiems atlikėjams. Nemėgstu vardyti, kas jie tokie, nes jų atliekama muzika man nėra artima. Galiu tik pasakyti, kad tai lietuviška popmuzika. Tai visiška komercija ir tai aš darau tik dėl finansinių tikslų.
O kai kuri sau, kas tave įkvepia?
Įkvepia viskas, tačiau labiausiai kelionės ir žmonės. Mano santykiai su jais dažnai būna komplikuoti, galima sakyti, aš juos išnaudoju.
Sakai, kad tave įkvepia žmonės, o kaip jie reaguoja į tavo kūrybą? Ar sunku sudominti savimi, savo muzika?
Sunku, nes yra didžiulė pasiūla. Internete žmonės turi prieigą prie viso pasaulio atlikėjų, o jų kiekvieną dieną vis daugiau. Tačiau, mano galva, žmones vis dar gali sudominti tokie atlikėjai kaip aš, kurie neina į visus iš eilės muzikinius projektus ir viską daro patys. Žmonės nori geros ir nekomercinės muzikos. Tai visada turi paklausą.
Jauni muzikantai kažkodėl bijo eiti šiuo keliu. Žinoma, iš pradžių tai neapsimoka nei finansiškai, nei kitaip, tačiau aš vis prisimenu Andriaus Mamontovo pasakytą mintį, kai tik buvo pasirodęs realybės šou „Dangus". Jis sakė, kad toks muzikinis kelias yra tarsi žaidimas, tik užuot pradėjęs žaisti nuo pirmo lygio ir kopęs aukštyn, tu iškart šokteli į vieną aukštesnių lygių. Tada žmogus sutrinka, neapskaičiuoja, kiek truks ta šlovė. Visi matome, kad ji trunka labai trumpai.
 |
| Justino Rimeikio nuotr./Alice Way |
Nejau pačiai niekada nekilo mintis peršokti tuos kelis lygius ir iškart atsidurti aukščiausiame? Galbūt tai išeitų į naudą?
Kilo, ypač kai aplankydavo sunkus laikotarpis. Tada norisi viską mesti ir eiti lengvesniu keliu. Tačiau ateina geras laikas, kuris primena, kad pusiaukelėje viską mesti būtų neprotinga.
Jei kalbame apie pačių projektų kokybę, manau, atlikėjai tarsi gaminami fabrike. Dainininkų daug, bet jie visi panašūs. Daug kas man sako, kad neinu į realybės šou tik todėl, nes nepasitikiu savo balsu. Netiesa. Tiesiog aš dar labiau pasitikiu savo kūryba.
Kokią muziką klausai?
Kadangi pasiūla yra didžiulė, favoritai dažnai keičiasi. Atlikėjai, kurie jau seniai nesikeičia, būtų Paloma Faith, Lana del Rey, su kuria visi mane lygina. Apskritai daugiau klausau atlikėjų vyrų, tokių kaip Mattas Corby.
O kaip įvardytum savo muzikos stilių?
Savo muziką priskirčiau indie pop stiliui. Savęs su niekuo nelyginu, nes žinau, kiek daug įtakos patiriu iš labai daug atlikėjų. Kadangi studijuoju muziką, man įtaką daro ir džiazas, ir įvairūs kompozitoriai, tokie kaip Thomas Newmanas, kuris, mano galva, yra vienas geriausių mūsų laikų kompozitorių. Todėl sunku klausyti, kai tave su kuo nors lygina, nes įtaka daroma iš visur.
Tavo nestandartinė išvaizda, balso tembras melomanams iškart priminė šiuo metu itin populiarią atlikėją Lana Del Rey. Minėjai, kad ir pačiai ši menininkė imponuoja. Turbūt malonu, kai lygina su mėgstamu muzikantu?
Yra ir pranašumų, ir trūkumų. Tikrai smagu, kad kam nors primeni atlikėją, kurį ir pats mėgsti. Vadinasi, eini tinkama linkme. Iš kitos pusės, ne tam sėdžiu daugybę valandų prie savo muzikos, kad būčiau į ką nors panaši.
Kaip manai, kuo esi išskirtinė?
Turbūt didžiausias mano pranašumas būtų balso spalva. Savo dainavimo manierai skyriau didelį dėmesį. Tai, kad pati kuriu muziką, reiškia, kad ta muzika gali būti mano projekcija. Tas irgi suteikia išskirtinumo. Žinoma, nesakau, kad išgirdę Alice Way žmonės virs aukštielninki. Tačiau paklausius šiuo metu garsių atlikėjų pirmų albumų galima rasti vos porą dainų, kurios įsimena. Tačiau pažiūrėkime, kuo jie tapo po penkerių metų. Todėl ir aš nenoriu skubinti įvykių, dabar didžiausią dėmesį skiriu savo balsui ir kūrybai.
Kokiems žmonėms kuri?
Dažniausiai tai jaunesni žmonės, nors mano klausytojai įvairūs. Kai kuriu dainą, galvoju tik apie tai, kad tai būtų tiesiog artima žmogui, kuris jaučia, yra įskaudintas, ieško, nori keliauti, turi aistrą. Tai bendražmogiškos vertybės, kurios laikui bėgant nesikeičia.
Kokios tavo muzikinės ambicijos?
Normalu, kad ką nors darydami norime pasiekti daug. Vis dėlto penkmečio plano neturiu. Artimiausiu metu noriu kurti kuo daugiau dainų ir išleisti albumą.
Ar šiais laikais, kai muziką nemokamai galima parsisiųsti internetu, tai dar perspektyvu?
Neneigiu, kad savo albumą taip pat leisčiau atsisiųsti nemokamai, bet šiuo atveju į albumą žiūriu ne kaip į produktą, kurį noriu parduoti, o kaip į savo dainų rinkinį. Dainos į albumą dėliojamos neatsitiktinai. Tai yra meno kūrinys, dėlionė, prie kurios ilgai sėdima. Jei žiūrėsime tik iš komercinės pusės, tai tikrai neapsimoka. Tai verta dėl savęs.
Ar skiri dėmesio savo įvaizdžiui?
Išeidamas į sceną nori atitinkamai save pateikti. Pagrindinė mano įvaizdžio detalė buvo ir bus ilgi raudoni plaukai. Tai natūrali mano plaukų spalva. Labai jais džiaugiuosi ir kartu bijau, kad laikui bėgant galiu prarasti spalvą, kaip atsitiko mano mamai.
Iš esmės per įvaizdį stengiuosi perteikti informaciją, kas esu. O aš esu truputį laukinė, aklai klausanti širdies, nesigilinu, kas visuomenėje esą laikoma norma. Tai aš ir bandau perteikti tiek savo įvaizdžiu, tiek muzika, tiek visu gyvenimo būdu. Nemėgstu apsimetinėti.
O aš esu truputį laukinė, aklai klausanti širdies, nesigilinu, kas visuomenėje esą laikoma norma.
Kaip atsirado sceninis vardas Alice Way?
Nuo vaikystės gražiausias vardas man atrodė Alisa. Per vieną pokalbį su mama išsiaiškinau, kad ji ir norėjo mane taip pavadinti, tačiau po ilgų diskusijų giminėje išėjo, kad tapau Vaida. Antrasis žodis „Way" kilo iš to, kad viską mėgstu daryti savaip, kitaip sakant, eiti savo keliu. Taip ir atsirado Alice Way.
Dažnai įsikibus į vieną meno šaką savaime tampa artimos ir kitos. Kaip yra tavo atveju?
Labai daug rašau anglų kalba. Tiek poeziją, tiek prozą. Kaip tik bandau ką nors išleisti, nes rašymas man tiek pat svarbus, kiek muzika. Rašymui jaučiu beprotišką aistrą. Anksčiau daug užsiėmiau vaidyba. Esu vaidinusi lietuviškuose serialuose „Neskubėk gyventi", „Moterų alėja", prancūzų filme, socialinėje reklamoje.
Ar mėginai jėgas muzikos konkursuose?
Labai nemėgstu konkursų. Daug kas mano, kad taip yra todėl, kad nepasitikiu savimi. Aš paprasčiausiai nemėgstu muzikos vertinimo proceso, nes jis sunaikina muzikos stebuklą.
Tačiau aukštojoje mokykloje vertinimas neišvengiamas. Kaip pavyksta suderinti kūrybą ir akademinį mokymą?
Reikia turėti daug stiprybės, kad atsilaikytum prieš konvejerį, į kurį įtraukia akademinės muzikos studijos. Tačiau anaiptol nelaikau savo pasirinkimo studijuoti klaida. Aš daug išmokau, susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Pvz., specialybę man dėsto Steponas Januška, kuris yra puikus vokalo dėstytojas. Džiazo kompoziciją dėstė Tomas Kutavičius, iš kurio išmokau begalę dalykų. Gavau naudingų pamokų, tik svarbiausia nepamiršti, kas esi ir ko nori. Tapti vienu iš daugelio techniškų amatininkų yra lengva, bet jei nori būti išskirtinis, reikia atsilaikyti prieš sistemą.
Daugiau portalo TavoSiena.lt straipsnių galite rasti paspaudę čia.
 |
| Tomasfoto.lt nuotr./Alice Way |
