Tiesa, jos nebuvo tiek daug, kiek galbūt buvo galima tikėtis – arenoje drąsiai būtų tilpę dar dukart tiek žmonių.
Tačiau panašu, kad visi iki vieno čia atvykę žinojo, kur eina ir bilieto nepirko tik dėl to, kad nesugalvojo, ką dar galėtų nuveikti pavasarišką penktadienio vakarą.
Tarp kelių tūkstančių „The Prodigy“ gerbėjų – daugiausia 30–40-mečių, užaugusių su tamsia, trankia, net kiek agresyvia, kojas judinti verčiančia šokių muzika.
Iš Breintrio kilusią trijulę Lietuvoje jau anksčiau buvo galima pamatyti du sykius: 2005-aisiais grupė surengė koncertą toje pačioje „Siemens“ arenoje, o po septynerių metų drebino „Žalgirio“ arenos sienas Kaune.
Galiausiai praėjus dar ketveriems metams – vėl sugrįžo. Šįkart – su nauju, pernai kovą išleistu, jau šeštu savo studijiniu albumu „The Day is My Enemy“. Būtent jam „The Prodigy“ dedikavo savo gastroles, į kurias įtraukė ir Lietuvą.
Į Vilnių grupės nariai verslo klase atskrido iš Minsko, čia apsistojo penkių žvaigždučių viešbutyje. Koncerto organizatoriams jie pateikė pageidavimų sąrašą, kuriame be britiškos virtuvės patiekalų ir šampano, svarbią vietą užėmė ir ekologiškos daržovės, vaisiai ir... guminukai.
Pasikrovę energijos „The Prodigy“ į sceną lipo apie 21 val. 30 min., iškart po juos „apšildžiusių“ ispanų „Gomad! & Monster“. Prigesus šviesoms galiausiai pasirodė ir ilgai laukta, rodos, amžinai nesenstanti trijulė: energingieji Liamas Howlettas, Keithas Flintas ir Maximas. Netrukus suskambo ir vienas garsiausių grupės hitų, beveik prieš du dešimtmečius parašytas „Breathe“.
Sulig pirmais dainos akordais minia tiesiog pašėlo. Daugybė į viršų pakeltų rankų ir visi lyg vienas tarsi prisukti strikinėjantys į taktą – toks vaizdas arenoje neišnyko beveik pusantros valandos.
Norintys pamatyti savo dievukus iš arčiau nepagailėjo sumokėti keliomis dešimtimis eurų daugiau – vien tam, kad patektų į prie pat scenos esančią vadinamą „fanų zoną“. Tačiau dūzgesio netrūko ir žengus keliolika žingsnių atgal.
Minioje susiformavo ir ne vienas draugiškas „pogo“ ratas, kuriame įsiaudrinę koncerto dalyviai visiškai atsidavė emocijai ir judėjo taip, kaip juos nešė kojos.
Apskritai, „The Prodigy“ gerbėjai čia tokie, kokių galima pavydėti. Tokie, kurie dėl mėgstamos grupės, rodos, parduotų ir sielą, ir paskutinį prakaito lašą išspaustų. Ir viskas dėl pašėlusio reivo, dėl svaiginančios elektorinikos ir pankroko beprotybės, į kurią „The Prodigy“ puikiai žino, kaip įsiurbti. Ir kaip vakarėlį paversti įsimintinu.
Maximas ne kartą kreipėsi į publiką ragindamas nesustoti linksmintis. „Kur mano kariai, kur mano kovotojai? Kur jūs, sumauti žmonės? Prodigy žmonės. Kaip jaučiatės?“ – vis klausė jis neleisdamas nei sekundei atsikvėpti.
O atsikvėpti čia tikrai nebuvo kada. Vienas po kito skambėjo mintinai žinomi hitai. Savo repertuare „The Prodigy“ nepagailėjo garsiausių, ankstyvos kūrybos albumų „Music for the Jilted Generation“ ir „The Fat of the Land“ kūrinių.
„Firestarter“, „Omen“, „Voodoo People“, „Poison“, „Warrior‘s Dance“, „Invaders Must Die“, „Take Me to the Hospital“ ar „Serial Thrilla“ – tai tik dalis tų kūrinių, kuriems skambant arena virto didžiule pulsuojančia šokių aikštele.
Tačiau duoklė buvo atiduota ir naujam albumui. Jau antra daina koncerte tapo „Nasty“, netrukus suskambo ir „The Day is My Enemy“, „Wild Frontier“, „Roadblox“ ir kiti gerbėjų jau spėti prisijaukinti kūriniai.
Maždaug po valandos intensyvios muzikos pasigirdo bene žinomiausias „Smack My Bitch Up“. Muzikantai pakartojo savo mėgstamą triuką viduryje kūrinio paliepę visiems sutūpti ir staiga – ties pirmu priedainio akordu – drauge pašokti į viršų. Paprasta, tačiau efektinga – šio momento daugelis laukė nuo koncerto pradžios, o po jo tarsi atgimė iš naujo ir dar kartą įkvėpę toliau šokinėjo atiduodami paskutines jėgas.
„The Prodigy“ – grupė, kurios ramiai klausyti atsisėdus ant sofos tiesiog neišeina. Nori nenori nejučiomis imi judėti į taktą. Pusantros valandos transas penktadienio vakarą simboliškai baigėsi „Out Of Space“, nors dainos buvo girdėti tik keliasdešimt sekundžių, tik jos užuominos, ir šou baigėsi.
Galiausiai, kaip visuomet – jokių saldžių atsisveikinimų, jokių didelių lankstymųsi ir pažadų grįžti. „The Prodigy“ liko ištikimi savo stiliui – pabaigę groti tiesiog atsistojo ir išėjo.
Kada vėl sugrįš, galima tik spėlioti. Paskutinį albumą „The Day is My Enemy“ grupė išleido po šešerių metų pertraukos, 2015-aisiais. 2009 metais pasirodęs „Invaders Must Die“ dienos šviesą taip pat išvydo praėjus penkeriems metams po „Always Outnumbered, Never Outgunned“. Pastarojo pristatyti grupė 2005-aisiais pirmą kartą atvyko į Lietuvą.
Po poros metų muzikantai pradės švęsti gražias 50 metų sukaktis. Kad jiems ant nosies garbingas jubiliejus, sunku ir patikėti. Scenoje trijulė geba užkurti ne ką vėsesnę pirtį nei prieš 20 metų. Belieka tikėtis, kad tokių „The Prodigy“ vizitų Lietuvoje bus dar ne vienas.
O kol kas grupė jau kraunasi lagaminus į Latviją, kur šeštadienį jų laukia pasirodymas Rygos „Skonto“ arenoje. Balandžio 24-ąją „The Prodigy“ aplankys Meksiką, o vėliau vėl sugrįš tęsti turo po Europos šalis.
