Tarp šešėlių ir šviesų nardantis Sinickis, minimalistinis apipavidalinimas bei miela septintojo dešimtmečio stiliaus ikonėlė „Kaltas gerumas“ kelia pažįstamo jaukumo ir švaros jausmą. Ir išties, „Gravel“ lyderis su Marijonu Mikutavičiumi yra bene jaukiausiai dainas rašantis šikniai Lietuvoje.
Žinoma, nekalbame apie tą glitų jaukumą, kuriuo pasižymi, pavyzdžiui, brito „Passenger“ darbas „Let Her Go“. Kita vertus, be panašių vaikiškai saldžių garselių šiame ilgai lauktame Tomo Sinickio įraše irgi neapsieita.
Štai, vieno iš albumo singlų „Kaltas gerumas“ aranžuotė vietomis skamba kaip cirko melodija, pagal kurią šoka dresiruotos meškos, arba ledų automobilio signalas, kurį išgirdę, paskui bėga mažamečiai. Be to, nejau dainos „Likimo dovana“ antrojoje dalyje būtų buvę taip sunku su elektrine gitara atlikti padorų solo? Ar bent jau gyvu smuiku kaip muzikiniame klube „New York“ spalio 2-ąją.
Dabar teturime styginius, pigiai imituojamus sintezatoriaus iš praeito amžiaus, ir kažką panašaus į metalofonu grojantį penkiametį. Galbūt tai tiesiog absurdo forma, skirta ironiškam turiniui taikliau išreikšti?
Įrašinėdamas albumą Tomas Sinickis savo „Facebook“ paskyroje užsiminė ne tik apie šio įrašo paprastumą ir elementarumą, bet ir apie sąsajas su grupės „Rondo“ melodijomis. Vis dėlto, vieno iš singlų „Juokas pro ašaras“ pagrindinė gitaros partija labiau linksta į panašaus laikotarpio grupės „Poliarizuoti stiklai“ sąskambius. Per keletą metų akustiškai šią dainą Sinickis atlikdavo kur kas melodingiau.
Tradicinis rokenrolo gitaros rifas, kapotas tarimas ir gana statiška vokalo intonacija apeliuoja į protesto skanduotę ar net į „LT United“ kūrinį „We Are The Winners“, kurio vienas autorių – paties Tomo kritikuojamas Andrius Mamontovas. Visgi, „Juokas pro ašaras“ video įrašui ir jo siužetui ši agresyvesnė versija tinka labiau.
Šiaip ar taip, gal vertėjo įrašyti ir akustinę „Juokas pro ašaras“ versiją ir pridėti ją tarsi bonusą iš Japanese edition? Juolab, kad iš „YouTube“ buvo pašalinti kokybiškiausi šio kūrinio įrašai iš lenkų kilmės atlikėjo gyvų koncertų 2010-aisiais.
Paradoksalu, tačiau jei pirmoji albumo daina prašosi lankstesnio pop apipavidalinimo, tai iš finalinės „Lūkesčiai ir pasiekimai“ tikėtasi trankesnės, roko muzikai artimesnės aranžuotės. Nors susitaikėliška, autoironiška lopšinė švelnesniu tonu visai sėkmingai reziumuoja šį Sinickio CD, sudėtingesnis jos aplipdymas užmaskuotų girdėtą ir nuspėjamą melodiją.
„Laiminga pabaiga“ – dar viena lietuviško teksto gelbėjama standartinė rokenrolo klišė. O „Aš viską suprantu“ derėjo pakeisti į galbūt šiek tiek Gravelų „GFC“ primenančią, tačiau spalio 2-osios koncerte puikiai išsipildžiusią „Taip tau ir reikia“.
Tuo tarpu, „Nereikia proto“ suskamba nors ir simplicistiškai, bet itin pagauliai. Bene labiausiai stebina iki šiol negirdėtos „Rimtas sutrikimas“ ir „Likimo dovana“ (paskutinioji dar gali nustebinti ir fraze „aš kilnų tikslą turiu / sukišt liežuvį į burną tavo“). Tai rodo, kad arba senesnieji kūriniai nusiklausė 7-erius metus belaukiant jų studijinių įrašų, arba pačiam jų kūrėjui buvo įdomiau išieškoti įvairiapusiškesnių sprendimų naujesniems darbams.
Sinickis pelnytai įvardijamas kaip vienas įtaigiausių tekstų rašytojų Lietuvos muzikos scenoje, tačiau net ir jis (sąmoningai?) neišvengia metodų, paprastai būdingų Deivido Zvonkaus literatūrinei mokyklai. Visi, kurie kiek nuosekliau domisi poezija, žino, kad solidžiausi rimai įvyksta tada, kai sueiliuojamos skirtingos kalbos dalys, t.y. veiksmažodis su daiktavardžiu, daiktavardis su būdvardžiu ir t.t.
Surimuoti veiksmažodžius (pvz.: mylėjau, kentėjau, dėjau) yra ne ką vertingesnis lyrics‘ų rašymo būdas už Andriaus Mamontovo dangus-vėjas-akys-naktis algoritmą. Todėl tokie bendračių rimai kaip „iš naujo patikėt-kraujo negailėt“, „leisti pailsėt-reik padėt“ (daina „Aš viską suprantu“) bendrą tekstų lygį numuša.
Beje, prisiminkime Sinickio inicijuotą priešpriešą su tuo pačiu Mamontovu ir įsivyravusią tradiciją, kuomet grupės „Gravel“ ar dabartinis Sinickio albumas pasirodo būtent tada, kai savo įrašą išleidžia ir „Foje“ lyderis.
Štai, populiarėjančio muzikos tinklaraščio „Gintariniai akiniai“ komentarų skiltyje viena ištikimiausių „Gravel“ ir Tomo gerbėjų Karolina Maleckaitė pabrėžia, kad jai tokia situacija primena kultinių britpopo grupių „Oasis“ ir „Blur“ muzikinę dvikovę praėjusiojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.
Dažnai su „Oasis“ melodingumu ir tiesmukumu lyginama „Gravel“ lyderio muzika šiandien savo žodžiais visgi panašesnė į ironiškus, tragikomiškus „Blur“ tekstus. Tuo tarpu, Mamontovo oro stichijų šablonai artimesni brolių Gallagherių kūryboje vis pasikartojantiems we‘ll fly ar catch the sun motyvams.
Tik nepagalvokite, kad „Mylimas vyras ir sūnus“ yra prastas darbas. Priešingai, albumas – puikus, tiesiog po septynių metų budėjimo prie „YouTube“ paieškos laukelio tikiesi šiek tiek daugiau. Be to, prisideda ir pats dainų autorius, kurio šmaikščiai arogantiška laikysena byloja, kad mums paruoštas geriausias metų muzikinis produktas.
Nors stilius ir techniniai pasirinkimai erzina labiau, tačiau galų gale įtarimų kelia ir Tomo siunčiamų žinučių tikslingumas, prasmė. Pamoksliška (auto)ironija ir išlaikyta distancija nuo savo dainų yra žavu, tačiau toks pasitaupymas, apžaidimas ilgesnio poskonio, deja, nepalieka.
P.S. Kalbininkai turėtų žodį „ciniškas“ siūlyti keisti į „sinickiškas“.
