23-erių jonaviškė pastaruoju metu dažnai vakarus leidžia Kauno kurčiųjų centre, kur gimsta muzikos kūriniai, suprantami visiems. Dirbtuvių metu ten garsiai groja muzika, dainuoja D.Vaitiekūnas, o būrelis kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagal ritmą repetuoja naują dainą gestų kalba. Projekto „Mes taip nesitarėme“ dalyvė sako, kad šįkart procesas kur kas lengvesnis, nei kuriant neoficialių kurčiųjų himną – pirmąją dainą, sukurtą lietuvių gestų kalbos pagrindu.
„Himnu girdintiesiems norėjome daugiau papasakoti apie kurčiuosius ir buvo tikrai sunku. Turėjome sugalvoti savo tekstą, tinkamai jį išversti, pritaikyti muziką, viską darėme patys. Tai labai vertinga patirtis. Dabar kuriame dainą apie juoką, jos ritmas kitoks ir jau nėra taip sunku, svarbu tik tinkamai sudėlioti žodžius. Įdomu, koks bus rezultatas, jį jau birželį pristatysime viešai“, – pasakoja mergina.
Muzikos dažnai klauso autobuse
Pašnekovė gyvena ne visiškoje tyloje – girdi aplinkinį triukšmą, bet žodžių suprasti negali, iš lūpų supranta tik savo šeimą. Pasakodama apie kurčiųjų ryšį su muzika mergina neslepia, kad dalis jos neklauso, nors garsų skleidžiamas vibracijas jaučia visi.
„Man muzika labai patinka. Angliškų dainų žodžių nesuprantu, bet lietuvišką muziką aš dievinu. Klausau jos pagal nuotaiką, o labiausiai patinka švelnus ir lėtas ritmas“, – dėsto nuo dvejų metų apkurtusi G.Varenkevičiūtė. Paklausta apie mėgstamiausius kūrinius ji įvardija grupės „Sisters On Wire“ dainą „Bėgantis laikas“, „Saulės kliošo“ „Meilei nieko“ ir D.Vaitiekūno „Būnu sau toks“.
„Dažnai klausau muzikos važiuodama autobusu – užsidedu ausines, įsijungiu labai garsiai. Mažasis broliukas perspėjo, kad pritylinčiau, nes kiti žmonės girdi. Apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi ir buvo labai gėda“, – juokiasi G.Varenkevičiūtė.
Paklausta, kodėl mato prasmę kurti dainas, kurių tekstai parašyti gestų kalbos pagrindu, pašnekovė sako, kad lietuvišką tekstą verčiant į gestų kalbą, kurtiesiems prasmė ne visada būna aiški: „Kurčiųjų kalboje nėra pažodinio vertimo, trūksta gestų. Todėl, kad suprastume, verčiame teksto esmę. Jei dainos iš lietuvių kalbos verčiamos pažodžiui, tekstas nėra meninis. Tam, kad eitų šiurpuliukai per kūną, reikia ir intonacijos, turi būti ryšys tarp teksto ir mimikų, o mimikos mums yra kaip intonacijos“.
Studijos su girdinčiaisiais: jiems buvo keista, kad galiu skaityti
Mergina jau kelerius metus dirba socialinės darbuotojos padėjėja Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, o ateityje svajoja pati tapti mokytoja:
„Prieš tai mokiausi profesinėje mokykloje socialinį darbą. Jau tada žinojau, kad noriu dirbti su vaikais. Per praktiką supratau, kad čia mano vieta – labai patiko. Matau, kad vaikai mane myli ir dabar žinau, kad noriu būti mokytoja. Todėl dabar Vilniaus kolegijoje studijuoju pradinį ugdymą.“
Pašnekovė neslepia, kad prieš studijas nerimavo, nes grupėje yra vienintelė neprigirdinčioji, kuriai suprasti paskaitų turinį padeda gestų kalbos vertėja. Ypač pradžioje buvo nelengva rasti ryšį su studijuojančiais kartu.
„Buvo didelis stresas, bijojau. Studentai žiūrėjo kaip pirmą kartą matantys kurčią žmogų, galvojo, kad net negaliu bendrauti. Dėstytojai sugeba prisitaikyti, nes kolegijoje yra gestų kalbos vertėjų specialybė, bet studentams sunkiau. Jiems atrodė, kad esu „pasikėlusi“. Jei nėra vertėjos pasimesdavo, nežinojo kaip elgtis. Pradžioje jiems buvo keista, kad aš galiu skaityti ir kad suprantu, ką perskaičiau, dar klausė, ar galiu vairuoti. Tai mitai. Bet galvoju, kad dabar jų požiūris truputį kitoks – visada man padeda, palaiko“, – pasakoja studentė.
Drąsina nebijoti bendrauti su kurčiaisiais
Anot G.Varenkevičiūtės, mitai apie kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius Lietuvoje vis dar labai gajūs, daug žmonių itin mažai apie juos žino, o susidūrę akis į akį, net vengia. Mergina įsitikinusi – tam, kad atsirastų daugiau vienas kito supratimo, reikia ir daugiau girdinčiųjų drąsos, ir kurčiųjų bendruomenės pastangų.
„Yra labai daug mitų, požiūrio trūkumų, nes dauguma girdinčiųjų nieko nežino apie kurčiuosius, nesidomi ir yra abejingi. Galvoja, kad kurtieji kažko negali ir atrodo, kad mes nesame lygūs. Kai girdintysis sutinka kurčiąjį, pavyzdžiui, kavinėje ar restorane, parašius užsakymą telefonu, pasimeta ar išeina. Bet juk galima susirašyti, bandyti parodyti – tame nėra nieko blogo. Girdintiesiems nereikia bijoti bendrauti su kurčiaisiais, o mums reikia daugiau aktyvumo, viešumo, kad žmonės daugiau apie mus sužinotų“, – įsitikinusi aktyvi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomenės narė.
Socialinį projektą „Mes taip nesitarėme“ vykdo Lietuvos kurčiųjų draugija ir D.Vaitiekūno įkurta VšĮ „Liūdni slibinai“, o finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė bei asociacija LATGA.
