Į L.Mikalausko iniciatyvą iš karto teigimai sureagavo V.Kernagio fondas, kuriam vadovauja bendravardis nuo vėžio mirusio atlikėjo sūnus. Fondas muzikantams perdavė kūrinių partitūras ir buvo pradėtos iki šiol nesibaigiančios repeticijos. V.Kernagio sūnaus Vytauto teigimu, tėvo vardo fondas visada vertina aukšto meninio lygio, „nenupopsintus“ renginius.
Šventinis koncertas įvyks Kaune lapkričio 27 d., sekmadienį, 18 val., laisvalaikio namuose „Nautilus“. Jo metu skambės gražiausios dainos iš V.Kernagio repertuaro, suspaudžiančios širdį nuo pat pirmų akordų: „Baltas paukštis“, „Kalnai ant kalnų“, „Išeinu“, „Šaukiu aš tautą“ ir daugelis kitų.
Nors L.Mikalauskas V.Kernagio asmeniškai nepažinojo, daug įdomių detalių apie kūrybą ir gyvenimą sužinojo iš jo draugų, kolegų, spaudos, knygų. Pačias įdomiausias jų dainininkas žadėjo atskleisti klausytojams.
– Kokie ryšiai sieja jus ir V.Kernagio kūrybą? – „15min“ paklausė L.Mikalausko.
– Retas mano amžiaus žmogus bendravo asmeniškai su V.Kernagiu, ypač, jei neteko gyventi Vilniuje. Mano sąsajos su jo kūryba – iš ankstesnių laikų, kai, mokydamiesi vidurinėje mokykloje, turėjome šaunią muzikuojančių draugų kompaniją. Susirinkdavo mažiausiai penki gitaromis grojantys žmonės, vienas jų buvau ir aš, ir dainuodavome V.Kernagio, kitų bardų dainas.
Kai susitinkame, mano draugai sako: „Ko tu visąlaik rėki tas operines arijas? Prisimink kada nors tas mūsų gražias dienas, kada lengvais, gražiais balsais dainuodavome bardų dainas.“
Su violončelininkų kvartetu „Bass Arco“ anksčiau buvome padarę tokią šėtoniškų dainų programą „Mefistofelio kerai“, ir violončelių skambesyje išgirdome žmogaus sielos riksmą, dejonę, alsavimą. Susėdę pagalvojome, kad būtų gražu susieti muziką su poetų eilėmis. Tada ir atsiminiau draugų patarimą prisiminti ką nors iš jaunystės dienų, kada prie laužo susėdę dainuodavome.
Bus labai gražu – keturios violončelės, aš ir V.Kernagis. Tokia paaugliška nostalgija, senųjų klasės draugų, su kuriais dabar tik per klasės susitikimus susitinkam, prisiminimas.
– Kiek laiko užtrukote kurdami, repetuodami šią programą?
– Kol kas kūrinius vis dar repetuojame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Neseniai vyko labai produktyvi repeticija. Vienas violončelininkas po keleto dainų padėjo smičių į šoną ir sako: „Ši programa bus atgaiva sielai.“
– Žmonių itin mėgstamo ir gerbiamo V.Kernagio asmenybei ir kūrybai skiriamas labai didelis dėmesys. Kai kurie muzikos gerbėjai net piktinasi, kad daugelis su atlikėjo vardu siejamų renginių mažai ką bendro turi su jo kūryba, esą organizatoriai tiesiog pasinaudoja jo vardu, siekdami didesnio žiniasklaidos ir žiūrovų dėmesio.
– Gerų renginių, kuriuose būtų girdimi perdainuoti, interpretuoti V.Kernagio kūriniai, nelabai girdisi. Dažniausiai būna surengiami renginiai V.Kernagio atminimui visiškai neįjungiant jo kūrybos. Skamba tik jo vardas, o kur pristatoma jo kūryba? Arba, pavyzdžiui, gerdamas girą gali paaukoti 10 centų jo vardo fondui. Tai, be abejo, irgi puiki idėja, tačiau taip tik reprezentuojamas V.Kernagio vardas, o ne jo kūryba.
Norisi pažvelgti į jo kūrybą jauno žmogaus akimis ir pakankamai akademine kryptimi. Tokio noro užuomazga užgimė dainuojant „Chorų karuose“, kai teko dainuoti keletą jo kūrinių. Tuomet pajutau, kad juose slypi didžiulė kūrybinė gelmė.
Apie V.Kernagį
V.Kernagis gimė 1951 m. gegužės 19 d. menininkų Aleksandro Kernagio ir Gražinos Kernagienės-Blynaitės sūnus.
1978 m. įrašė pirmąją Lietuvoje dainuojamosios poezijos plokštelę „Vytautas Kernagis“.
2008 m. maestro buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą.
Mirė 2008 m. kovo 15 d. naktį eidamas 57-uosius metus, po sunkios ligos – skrandžio vėžio.
Kas: L.Mikalausko ir kvarteto „Bass Arco“ koncertas V.Kernagiui atminti.
Kur: laisvalaikio namai „Nautilus“.
Kada: lapkričio 27 d., 18 val.
