Festivalis prasideda ne tik tuomet, kai įžengiame į renginio teritoriją. Į festivalio atmosferą būtina įtraukti pakeliui išgyventus nuotykius. Utenos – Zarasų kelio ruože vykstantys kelio darbai kiek pristabdė iš sostinės (ir jos apylinkių) vykstančių festivalio dalyvių tempą.
Kai kurie lankytojai pasakojo, jog kelionės į festivalį metu juos ne kartą stabdė policija ir netgi armija. Tačiau ne įprasto reido ar dokumentų patikros tikslu. Stabdomų mašinų keleiviai ir vairuotojai buvo nuodugniai apklausiami, ar savo transporto priemonėje negabena šernienos ar kiaulienos.
Tiesa, valandėlę pradėti koncertą vėlavęs kolektyvas „Baltasis kiras“ prisipažino turėjęs nesklandumų kelyje. Sustabdęs policijos patrulis muzikantų prašymams nenusileido, ir teko atlikti nuodugnią dokumentų „parodą“.
Taigi, nors į pirmuosius lietuvių kolektyvų pasirodymus po darbų susirinkti spėjo ir ne toks gausus gerbėjų būrys, tačiau spėti atvykusi „palaikymo komanda“ buvo itin draugiška bei entuziastinga.
Palaipsniui besirenkanti publika iškart pajuto festivalio dvasią: mėgavosi vandens pramogomis bei maudynėmis, išmėgino festivalio teikiamas alternatyviąsias veiklas bei prisijungė prie pirmųjų scenose vykstančių pasirodymų.
Nors liūties išvengti nepavyko (dėl ko šiek tiek vėlavo kai kurie organizaciniai punktai), tačiau lengvas vandens „dušas“ maloniai gelbėjo nuo šį savaitgalį siautėjančių kaitrų.
Nuo literatūros klasikų iki 6-tojo dešimtmečio rokenrolo
Didžiąją sceną 19 val. atidarę „Keymono“ su Daiva Starinskaite priešakyje įnešė profesionalios muzikos skambesio: nepriekaištingą vokalinį atlikimą ir tikslias bei techniškas instrumentalistų partijas. Po pasirodymo pakalbinti muzikantai teigė, jog savo atliekamą muzikinį stilių galėtų apibrėžti kaip eklektišką electro soul su daugybe įvairių stilių priemaišų.
Į sceną įžengus „Liūdniem slibinam“, prie pagrindinės scenos ėmė būriuotis vis gausesni publikos srautai. Jų šmaikščiai nuotaikingas pasirodymas privertė publiką šokti lindi hop ritmu ir kvatotis iš visos širdies.
„Ar daug čia turime Kristijono Donelaičio gerbėjų?“ – uždavęs klausimą vienas iš kolektyvo narių sulaukė milžiniško palaikymo. A.Baranausko, S.Neries bei kitų lietuvių literatūros klasikų lyrika paremta grupės muzika išsiskyrė autentiška pajauta.
21 val į sceną įžengęs Igoris Kofas su grupe „Lemon Joy“ synth pop sąskambiais nukėlė publiką į retro diskoteko laikus. Nuoširdus ir melancholiškas grupės pasirodymas buvo lyg savita nostalgijos atgaiva.
Dvi dekadas kūrybine ir koncertine veikla užsiimantis I.Kofas prieš pat pasirodymą prasitarė, jog ligšiol vis dar jaučia lengvą jaudulį prieš lipdamas ant scenos. Tačiau pasirodymo metu, nuo pat pirmos dainos akordų, jaudulys virsta išgyvenimu, o išgyvenimas – emocija, lengvai perduodama iš širdžių į širdis.
Paskutinis lietuvių kolektyvas, pasirodęs prieš pat svečių iš Vokietijos „The Baseballs“ koncertą, scenos grandai – „Bix“ – tradiciškai sutelkė minias klausytojų, vertė publiką šėlti ir siautėti.
„Klasika“ tapęs kultinis S.Urbonavičiaus anekdotinis pasakojimas apie kiaulę - ir šio pasirodymo metu nebuvo pamirštas. Lietuviškojo roko muzikos įaudrinta publika nekantriai laukė antrojo roko muzikos „užtaiso“.
Į sceną užlipus „The Baseballs“ vyrukams, pasirodymas buvo sutiktas skardžiais merginų šūksniais. Trys išvaizdūs vokiečių rokenrolo karaliai pusantros valandos trukusio koncerto metu neturėjo jokių konkurentų.
Populiarūs šiuolaikiniai hitai, aranžuoti 6-tojo dešimtmečio roko stilistika, į sceną sugrąžino Elvis Presley laikų atmosferą nūdienų kontekste.
Daugiau apie „The Baseballs“ pasirodymą skaitykite čia.
Apibendrinant pirmosios „Galapagų“ festivalio dienos pasirodymus, dera pagirti organizaciją už punktualumą (visos pagrindinėje scenoje pasirodžiusios grupės ant scenos užlipo minučių tikslumu) bei puikų garsą ne tik prie scenos, bet ir atokiau nuo jos.
