Paties prodiusuotame 35-ajame studijiniame albume 71 metų Amerikos folkroko poetas pasakoja ir tamsias pasmerktos meilės bei išdavystės, ir apokaliptines gėrio ir blogio istorijas, ir „kieto“ vyruko pozos persmelktus pasakojimus.
Su žurnalu „Rolling Stone“ kalbėdamasis apie albumą, B.Dylanas, kuris gimė žydų šeimoje kaip Robertas Zimmermanas, bet 8-ajame dešimtmetyje atsivertė į krikščionybę, sakė iš pradžių norėjęs padaryti religinį įrašą.
Tačiau vėliau jis persigalvojo ir albumas išėjo su grėsmingomis biblinėmis gaidelėmis, sulydantis roką, bliuzą, folkmuziką ir džiazą, o jame, kaip jis pats sako, „tinka viskas ir tiesiog reikia tikėti, kad tai turės prasmę“.
Smagi, net šokiams tinkama pirmoji daina „Duquesne Whistle“ visai neprimena religinės laidotuvių giesmės: pagrįsta neatsispiriamu ritmu ji atgaivina seniai prarastą Amerikos traukinių dainų tradiciją.
„Klausykis to Djukeino švilpuko/Skamba taip, lyg būtų paskutinėje kelionėje“, – sakoma pirmojoje dainoje albumo, kuris, – nors pats B.Dylanas to ir nesako – gali būti jo paskutinis.
10 dienų prieš albumo pasirodymą – pirmadienį Europoje ir antradienį Jungtinėse Valstijose – internete pristatytas „Duquesne Whistle“ klipas eksploatuoja tamsų klodą po apgaulingai optimistine išore – taip, kaip galima būtų apibendrinti ir visą albumą.
Jame pasakojama apie nerūpestingą jaunuolį, įsižiūrėjusį ne tą merginą. Jis baigia tuo, kad yra įtempiamas į mikroautobusą, surišamas, sumušamas Quentino Tarantino stiliumi. Pats B.Dylanas – grėsminga, į sąvadautoją panaši figūra – tuo tarpu žingsniuoja gatvėmis su margu pakalikų būreliu iš paskos.
Tai vienas iš daugelio albume esančių kinematografinio smurto blyksnių, pateiktas su kreiva šypsenėle.
„Tamsus ir kruvinas bandymas, rodantis, kad šitas senis ramiai neišeina“, – taip interneto svetainėje „The Daily Beast“ buvo apibendrintas „Tempest“, kuris pelnė entuziastingas recenzijas, tarp jų – penkias iš penkių galimų „Rolling Stone“ žvaigždučių ir „tamsiausio įrašo Dylano kataloge“ titulą.
Dainoje „Pay in Blood“ B.Dylanas grėsmingai suniurna: „Moku krauju, bet – ne savo.“ Tuo tarpu „Soon after midnight“ prasideda kaip ilgesinga baladė, o vėliau jos veikėjos moterys parodomos kaip „ištvirkėlės“ ir sulaukia siaubingo galo.
Paskutinėje dainoje „Roll On John“ pasakojama apie B.Dylano draugo Johno Lennono nužudymą 1980 metais.
„Skleisk savo šviesą, eik toliau/Tu taip ryškiai degei“, – tokiais žodžiais B.Dylanas pagerbia rokenrolo bendražygį.
Tačiau didžiausias lavonų skaičius ir medalis už dainų rašymą atitenka dainai „Tempest“ – 14 minučių trukmės baladei apie „Titaniko“ nuskendimą prieš 100 metų. Joje apdainuojamos į tamsą krintančios pasmerktos šeimos, beširdiškumas ir drąsa, ir net veikėjas vardu Leo – pagerbiant filmą „Titanikas“ (Titanic) su Leonardo DiCaprio.
B.Dylano istorijoje kapitonas laivui skęstant „skaito Apokalipsės knygą ir pripildo savo ašarų taurę“.
Laikraštis „The Los Angeles Times“ šią dainą pavadino „viena nuostabiausių kompozicijų, (kurias parašė) labiausiai pripažįstamas roko eros dainų kūrėjas“.
„Tempest“ – B.Dylano pirmasis originalus albumas nuo 2009-ųjų „Together Through Life“ – prekyboje pasirodys praėjus 50-čiai metų po debiutinio „Bob Dylan“, kuris buvo išleistas 1962 metų kovą. Jungtinėse Valstijose naujojo albumo pasirodymas sutampa su 11-osiomis rugsėjo 11-osios atakų metinėmis, bet muzikanto įrašų kompanija „Columbia“ neigia bet kokias sąsajas su šia data.
