„Tie, apie kuriuos kuriamos legendos ir tampa legendomis“, – yra sakiusi Coco Chanel savo bičiuliui Paului Morandui, kuris buvo vienas iš keleto rašytojų, mėginusių aprašyti jos gyvenimą, tiesa, nesėkmingai. „Žmonės gyvena apsupti mįslių, – prieš mirtį kitam bičiuliui Claude‘ui Delay sakė dizainerė. – Man nepatinka šeima. Joje gimsti, bet nesi iš jos sukurtas. Nežinau nieko labiau bauginančio už šeimą“.
Garsi modeliuotoja, kurios tikrasis vardas Gabrielle Bonheur Chanel gimė 1883-iųjų rugpjūčio 19 dieną vargšų prieglaudoje prekybiniame miestelyje Somiūre prie Luaro upės. Jos motinai Eugenie buvo 20 metų, o tėvui Henri-Albertui – 28-eri. Pora nebuvo susituokusi ir tuo metu jau augino vieną dukterį Julią, gimusią metais anksčiau. Slaugos namų, kuriuose gimė Chanel, vienuolė Gabrielle Bonheur tapo mažylės krikštamote, tad mergaitė buvo pakrikštyta kaip Gabrielle Bonheur Chanel. Pravardė Coco prie būsimos dizainerės „prilipo“ tik jai užaugus, nors garsi moteris mėgo pasakoti, neva vaikystėje ją tėvas vadino „Mažyle Coco“. Apie dizainerės motiną išlikę blankūs prisiminimai – nors Coco Chanel tikino, kad ši mirė nuo tuberkuliozės, nėra tikslios mirties diagnozės. Manoma, kad tam įtakos galėjo turėti skurdas, nėštumas ar plaučių uždegimas. Kaip Coco Chanel pasakojo C.Delay, nors šeimos namai buvo pakankamai dideli, visi vaikai – ji, dar dvi mergaitės ir du berniukai gyveno susigrūdę viename kambaryje. Po motinos mirties tėvas vaikus išvežė į kitą miestą – berniukus paliko valstiečio šeimoje, o mergaitės buvo atiduotos į vienuolyno vaikų prieglaudą.
Pasirūpino sūnėnu
Čia Gabrielle su seserimis gyveno iki jai suėjo 18 metų. Vyresnėlė Julia neaiškiomis aplinkybėmis pastojo. Atsirado vyras, kuris formaliai sutiko duoti vaikui savo vardą, tačiau po kurio laiko moteriai mirus berniukas tapo našlaičiu. Chanel retai kalbėjo apie seserį, dažniausiai jos pasakojimai buvo prieštaringi. Vienas pasakojimas byloja, esą sesuo mylėjo tik vienuolyną, kitas – kad Julia mylėjo ir savo vyrą, o mirė persipjovusi venas, po to, kai sužinojo apie jo neištikimybę. Julios sūnų Andre, kai šiam buvo 6-eri, dizainerė pasiėmė savo globon ir sūnėną augino kaip savo. Ji nesivežė berniuko į Paryžių, tačiau atidavė mokytis į anglakalbę internatinę mokyklą. Berniuko ir Gabrielle giminystės ryšiai visada kėlė smalsuolių diskusijas – net kalbėta, kad Andre gali būti ne Julios, bet pačios Gabrielle sūnus.
Greitai publika pradėjo pasitikti atlikėją kakariekuodami ir pravardžiuodami pamesto šunelio vardu. Taip Gabrielle tapo Coco.Coco gimimas
Tapusi pilnamete būsima dizainerė buvo išsiųsta į religinę mokyklą Mulene. Pas vienuoles pramokusi siuvimo, naujoje mokykloje Gabrielle išmoko dar daugiau įmantrybių. Apsigyvenusi su metais vyresne teta Adrienne, Gabrielle drauge su ja dirbo parduotuvės asistentėmis ir siuvėjomis audinių parduotuvėje. Čia jos prekiavo kostiumais, gedulo drabužiais, naujagimių drabužėliais. Savaitgaliais jos padėdavo netoliese dirbančiam siuvėjui, aptarnavusiam kavalerijos karininkus. Žinoma, vyrai atkreipė dėmesį į merginas ir ėmė kviestis jas į koncertus greta kareivinių. Gabrielle pasiryžo pakilti į sceną ir uždainuoti. Ji pasirodydavo su dviem kūriniais – „Ko Ko Ri Ko“ (lietuviškai „kakariekū“) ir „Qui qu'a vu Coco?“ (liet. „Kas matė Coco?), istoriją apie mergaitę, pametusią šunį. Greitai publika pradėjo pasitikti atlikėją kakariekuodami ir pravardžiuodami pamesto šunelio vardu. Taip Gabrielle tapo Coco. Dizainerė niekuomet nepasakojo apie šį laikotarpį. Maždaug tuo metu ji turėjo romaną su karininku Etienne Balsanu.
Vyrai pešėsi
E.Balsanas buvo laikomas turtingu mergišiumi, plevėsa, kuris supažindino našlaitę siuvėją su aukštuomene ir mados pasauliu. Manoma, kad Coco pasinaudojo karininku, siekdama persikelti iš Muleno į Paryžių.
Pora draugavo iki pat E.Balsano mirties 1953-iaisiais. Nors seksualinis jų gyvenimas nutrūko dėl E.Balsano neištikimybių, jis visą gyvenimą demonstravo savo simpatiją Chanel. Vyras taip ir nesukūrė šeimos, o klausinėjamas apie santykius su Coco išliko diskretiškas.
Dar vienas reikšmingas vyras Coco Chanel gyvenimo dramoje – Boy Capelas. Jo tikrasis vardas buvo Arthuras Capelas, bet draugai jį vadino „Boy“. Jo tėvai ir šeima buvo dar vienas diskusijų objektas – spėliota, kad jis gali priklausyti britų aristokratams, yra nesantuokinis turtingo prancūzo ar žydo finansininko sūnus. Boy Capelas buvo užkietėjęs širdžių ėdikas ir polo entuziastas. 1909-aisiais Chanel buvo 26-eri, ji buvo dvejais metais jaunesnė už A.Capelą, nors šis ją vadino „mano brangus vaike“. Coco paliko E.Balsaną dėl A.Capelo. Dizainerė parašė atsisveikinimo laišką, tačiau E.Balsanas atsekė įsimylėjėlius į Paryžių. Kamuojamas pavydo jis pagaliau susiprato mylėjęs Coco.
Kamuojamas pavydo jis pagaliau susiprato mylėjęs Coco.Po daugelio metų duodama interviu Coco Chanel prisipažino susitikinėjusi su E.Balsanu ir po to, kai jį paliko. „Mes net valgydavome kartu – Etienne‘as, Boy ir aš. Retkarčiais Etienne‘as kalbėdavo apie savižudybę. Aš verkdavau, žinojau, kad neleisiu jam to daryti, net svarsčiau pati šokti į Sienos upę, kad tik juos abu išlaisvinčiau“, – yra sakiusi Chanel. Vyrai varžėsi dėl jos, net derėjosi, kokia turėtų būti buvimo su ja kaina. Po ilgų derybų E.Balsanas ir A.Capelas sutarė kartu remti Coco šiai pradedant prekybą skrybėlaitėmis. A.Capelas sutiko mokėti einamuosius mokesčius, o A.Balsanas pasirūpino patalpų Paryžiuje nuoma.
Kadangi pati Coco mėgo rengtis kaip vienuolė ar berniukas, jos kuriamos skrybėlaitės buvo išlaisvintos nuo nereikalingų puošmenų. Nors ir atrodė paprastos, skrybėlės buvo skoningos ir elegantiškos. „Niekas taip nepasendina moters kaip perdėta ir akivaizdi prabanga, puošnumas ir aprangos sudėtingumas. Aš vis dar rengiuosi kaip mokyklinukė“, – būdama garbaus amžiaus sakė Coco Chanel. Kadangi skrybėlaičių verslas sekėsi, dizainerė nutarė pradėti prekybą drabužiais.
Savarankiška ir užsispyrusi
Nors Coco Chanel atrodė nepriekaištingai, jos viduje kaupėsi nerimas, moteris dažnai alpdavo. „Buvau perpildyta emocijomis, gyvenau per intensyviai. Nervai to nebeišlaikė“, – pasakojo Coco, pridurdama, kad atsipalaiduoti jai padėdavo darbas, kuriame ji jautėsi kur kas geriau nei namuose su A.Capelu. Jis, beje, užstatė savo turtą, kad Coco galėtų laisvai imti iš banko paskolas ir didesnius kreditus. Tai sužinojusi dizainerė buvo įsiutusi. „Pradėjau nekęsti šio gerai išauklėto, mane išlaikančio vyro. Mečiau į jį rankinuką ir pabėgau. Kitą rytą pasakiau vyriausiajai siuvėjai, kad čia esu ne džiaugtis ar leisti pinigus vėjais, tačiau susikrauti turtus“, – prisiminimais dalijosi Coco. Jau po metų dizainerė uždirbo tiek, kad jai nebereikėjo mylinčio vyro paramos.
