Automobilius jis mylėjo. George’ui Lucasui patiko greitis, laisvė bet kur keliauti, o ypač ritualas vakarais važinėtis gimtojo Modesto miesto, Kalifornijoje gatvėmis ieškant merginų arba kitų automobilių entuziastų, norinčių palenktyniauti.
Žinoma, jame buvo galima pastebėti ir būsimo režisieriaus požymius. Jis ne tik buvo aistringas „Flešo Gordono“ gerbėjas, bet ir domėjosi fotografija bei įvairiais prietaisais. Tačiau kai vėlyvajame 6-ajame dešimtmetyje jis pradėjo mokytis Thomas Downey vidurinėje mokykloje, visus kitus pomėgius nustelbė greitis.
Kaip knygoje „George Lucas: A Life“ rašė biografas Brianas Jay’us, lenktynininku svajojęs tapti vaikinas pirmą kartą prie vairo sėdo ant motociklo, kuriuo važinėdavosi šeimos ūkyje. Tik po ilgų ir įkyrių George’o prašymų jo tėvas jam nupirko pirmą automobilį – nedidelį, geltonos spalvos „Autobianchi Bianchina“. Dviejų cilindrų variklio sūnui turėjo pakakti, kad iš vieno taško į kitą jis važiuotų saugiu greičiu. Bent jau taip manė režisieriaus tėvas.
George’as Lucasas iškart ėmėsi tobulinti tėvo dovaną, kol nedidelis geltonas automobiliukas tapo tikra lenktynine raketa. Po miestą vaikinas nebevažinėjo laikydamasis saugaus greičio, todėl netrukus patraukė vietinės policijos dėmesį, o kai atsibodo susitikimai su jais, savo vairavimo įgūdžius nusprendė išbandyti regioninėse lenktynėse. Teigiama, kad jose jis iškovojo ne vieną pergalę.
Šis atsidavimas automobiliams turėjo ir neigiamą pusę – George’as nebuvo geras mokinys su pavyzdingais pažymiais. Pažymių knygelę nuspalvinus minimaliais balais atmosfera namuose tapo įtempta. Tuo ypač nepatenkintas buvo George’o tėvas, tikėjęsis, kad sūnus perims jo biuro reikmenų verslą.
Nepaisant viso to, George’as Lucasas skaičiavo dienas iki kada taps profesionaliu lenktynininku. Jis svajojo apie karjerą, kurios dėka galės palikti savo gimtąjį Modesto miestą ir keliauti po pasaulį.
1962 m. birželio 12 d., likus trims dienoms iki mokyklos išleistuvių, George’o Lucaso gyvenimas apsivertė taip, kad po lemtingo įvykio galėjo ne tik kad nebekeliauti po pasaulį, bet ir nebeatsiimti mokyklos baigimo pažymėjimo.
Po nevaisingo bandymo bibliotekoje užbaigti rašto darbus, George’as važiavo namo. Jį guodė tik mintis apie vakare laukiantį pasivažinėjimą. Jam sukant kairėn į link namų vedantį keliuką, į jo mažą automobilį trenkėsi priešinga kryptimi dideliu greičiu važiavęs „Chevy Impala“ automobilis. George’o Lucaso „Bianchina“ kaip koks žaislas ėmė vartytis ir trenkėsi į didelį medį, prieš tai plyšus lenktyniniam diržui ir George’ui iškritus iš automobilio.
Vaikinas prarado sąmonę. Atvykusi greitoji pagalba pamėlynavusį ir krauju vemiantį George’ą Lucasą išvežė į ligoninę. Gydytojai diagnozavo kelis kaulų lūžius ir sutrenktus plaučius. Žinant, kokį smūgį išgyveno vaikinas, atgavęs sąmonę jis atrodė geriau nei buvo tikėtasi.
Per kitus kelis mėnesius George’as Lucasas turėjo pakankamai laiko apgalvoti, kokios ateities nori, nes nieko, išskyrus spoksoti pro palatos langą, jis negalėjo daryti. Jis mąstė apie lenktyninį saugos diržą, sukurtą tam, kad susidūrimo metu jis liktų sėdynėje, apie tai, kaip jis nesuveikė ir išgelbėjo jį nuo gerokai stipresnio smūgio į medį. Jis mąstė ir apie avarijas profesionaliose lenktynėse, kuriose dalyvauti svajojo, bei jų vairuotojus, po tokių įvykių ne visada išsaugojančius gyvybes.
18-mečiui George’i Lucasui tapo aišku, kad lenktynininku jis vis dėlto netaps. Tereikėjo sugalvoti, ką veikti toliau.
Meilei automobiliams niekur nedingus, George’as prisiminė seną hobį ir pradėjo fotografuoti lenktynes. Šios veiklos dėka jis susipažino ir užmezgė šiltą draugystę su garsiu kinematografu Haskellu Wexleriu, paraginusiu (ir, teigiama, padėjusiu) jam įstoti į kino mokyklą.
Čia įkvėpimo įgavęs, iš perspektyvaus studento ir paties jis tapo itin sėkmingu režisieriumi ir prodiuseriu, kurio dėka gimė vieni garsiausių Holivudo filmų.
Nors nuo lenktynių trasų George’as Lucasas po tragiškai pasibaigti galėjusio įvykio laikėsi atokiau, šios pirmosios meilės užuominų sutinkama daugelyje jo darbų. Jį išgarsinęs 1973 m. filmas „American Graffiti“, kaip rašo Biography.com, yra tarsi jo metų mokykloje atspindys, pasakojantis apie Modesto gatvėmis važinėjančius personažus, ieškančius meilės ir nuotykių. O štai 1977 m. pasirodę „Žvaigždžių karai“, nors jų veiksmas ir vyksta kosmose, be greitų lenktynių taip pat neapsieina.
Užteko vieno beveik mirtino susidūrimo, kad režisierius pavojingą aplinką iškeistų į ramią, kurios dėka jo aistromis galime žavėtis patogiai sėdėdami kino teatrų kėdėse.
