Ji vyresnė už savo vyrą 27 metais ir kartu jie augina du vaikus Harį ir Lizą, kuriems rudenį sukaks 5 metai.
Rugpjūčio 16 dieną Palangos koncertų salėje įvyks atlikėjo pasirodymas. O kol laukiame koncerto, pasidomėjome, kaip Maksimą paveikė tėvystė ir kaip jis su A.Pugačiova auklėja savo vaikus.
– Ar Jūs esate griežtas tėvas Lizai ir Hariui?
– Ne, pas mus vienareikšmiškai griežta yra Ala (Ala Pugačiova). Aš vaikus lepinu. Mes esame taip pasiskirstę. Ji, aišku, irgi juos labai myli, bet aš visai negaliu jų auklėti ar būti griežtas.
Liza gimė viena minute anksčiau, todėl ji yra vyresnė ir išmintingesnė ir, jeigu reikia, nusileidžia broliui. Haris mėgsta konkuruoti, ypač dėl tėvų dėmesio. Dažnai mano vaizdo siužetuose arba nuotraukose galima pamatyti, kaip sūnus sėdi ant mano pečių ar kelių. Taip yra ne todėl, kad aš mažiau myliu Lizą, o todėl, kad Haris meistriškai moka sukurti tokias aplinkybes, kad vienintelė galima išeitis yra paimti jį ant rankų.
– Kaip Jūs bendraujate su savo vaikais?
– Bendraudamas su vaikais, aš siekiu lygiateisiškumo. Esu įsitikinęs, kad gimę vaikai – tai jau suformuotos asmenybės.
Pabandykite įsivaizduoti, kad kiekviename vaike jau gyvena asmenybė, bet ji tiesiog dar negali išreikšti visų savo norų ar įsitikinimų. Juk dažnai jie verkia tik dėl to, kad tėvai jų negali suprasti, nežino, ko jie nori, neiššifravo jų siunčiamo kodo.
– Ar turite sau suformulavęs vaikų auklėjimo taisykles?
– Aš manau, kad vaikams reikia dovanoti meilę. Aišku, jeigu ateityje matysiu, kad vaikų elgesys reikalauja tam tikrų korekcijų, permąstysiu savo pažiūrį. Jeigu vaikas verkšlena, kažko reikalauja, tai normalu. Apskritai mano vaikų charakteriai yra nuostabūs: jie visai nekaprizingi. Netgi jeigu jie rodo nepasitenkinimą, tai man beveik visada aišku, kodėl ir dėl ko.
– Ar tėvystė leido Jums padaryti kokių nors atradimų?
– Taip, aš atradau idealų vaistą nuo egoizmo. Tai – vaikai. Nori to ar ne, bet tu pradedi gyventi dėl jų. Juk iš tikrųjų žmogus yra laimingas tik tada, kai savo gyvenimą paskiria kitam žmogui. Kai gyveni tik dėl savęs, tai bėgant laikui tampi nelaimingas. Todėl vaikai išgydo nuo egoizmo ir atneša laimę. Kai tu turi stiprų užnugarį: mylimą moterį ir vaikų, tai visas profesines nesėkmes daug lengviau išgyventi. Supranti, kad tai yra menkniekis, palyginus su šeima.
– Jeigu vaikai nuspręs sekti Jūsų ir Alos pėdomis? Ar atkalbinėsite?
– Aš negaliu prieštarauti vaikų norams. Svarbiausia, kad jiems tai patiktų. Čia gi jų asmeninis pasirinkimas. Man atrodo yra visiškai neįmanoma atspėti, kas patiks tavo vaikams. Aš užaugau kariškio šeimoje. Senelis, tėtis, brolis – visi buvo karininkai. Kai aš nusprendžiau, kad nenoriu sekti jų pėdomis, niekas neprieštaravo.
– Pratęskite mintį. Vaikai – tai...
– Man visada vaikai – tai ateitis, o tėvai – praeitis. Palyginus su mūsų protėviais, mes ne visai teisingai suvokiame laiką. Anksčiau žmonės tikėjo, kad mes einame ne iš praeities į ateitį, o atvirkščiai, t. y. kai gimdavo vaikas, buvo manoma, kad jis atkeliauja iš ateities ir tarsi eina iš paskos savo protėvių.
Dabar viskas pasikeitė, mes einame iš praeities į ateitį. Todėl anksčiau žmonės buvo laimingesni, nes jie žinojo, kad nugyvens laimingą gyvenimą, kaip jų tėvai ar seneliai. O dabar mus gaubia nežinomybė.