Kasose liko tik keli šimtai bilietų į pasirodymą, kuriame garsusis atlikėjas dainuos savo žymiausių hitų programą. Šių žiemos gastrolių koncertuose skamba „Your Song“, „Candle In The Wind“, „Nikita“, „Believe“, „I'm Still Standing“, „Crocodile Rock“, „Goodbye Yellow Brick Road“, „Sorry Seems To Be The Hardest Word“, „Don't Let The Sun Go Down On Me“ ir daugelis kitų populiariausių kūrinių, kuriuos Eltonas Johnas atlieka su muzikantų grupe.
Į Kauną Eltonas Johnas atvyks ketvirtadienį – po koncerto Prahoje, kur šventinį pasirodymą surengs šį vakarą.
Artėjant kelis dešimtmečius populiaraus atlikėjo viešnagei – puiki proga prisiminti jo spalvingą charakterį ir įdomius pamąstymus, kuriais jis jau ne vieną dešimtmetį kelia gerbėjų susidomėjimą. Eltonas Johnas – ne tik nuostabus kompozitorius ir atlikėjas, bet ir didelis džiaugsmas žurnalistams, mat kone kiekviename interviu pasako frazių, kurios tampa sparnuotomis. „Tiesiog nemoku laikyti liežuvio už dantų“, – šelmiškai prisipažįsta žvaigždė. Jūsų dėmesiui – dešimt įdomių sero pasvarstymų įvairiomis temomis.
Apie pasirinktą instrumentą, kuris sutrukdė įgyvendinti savo didžiąją svajonę: „Visada norėjau scenoje sudaužyti gitarą kam nors į galvą. Su fortepijonu to tiesiog neįmanoma padaryti“.
Apie pavojus, kuriuos atneša šlovė: „Populiarumas pritraukia lunatikus. Princesė Diana, Gianni Versace, Johnas Lennonas, Michaelas Jacksonas – visi jie mirė. Du iš jų nušauti prie savo namų. Tai nebūtų įvykę, jei jie nebūtų įžymybės. Aš niekada neturėjau asmens sargybinio, bet įsitaisiau jį, kai mirė Gianni“.
Apie stebuklą, jog vis dar yra gyvas: „Aš išsisukau nuo tiek daug kulkų. Kalbu ne tik apie nesaugų seksą, bet ir tai, kiek daug narkotikų, alkoholio vartojau, kiek daug ir negailėdamas savęs dirbau. Man tiesiog pasisekė“.
Apie Madonną: „Bet ką, kas už bilietus ima 75 svarus sterlingų ir žiopčioja pagal fonogramą, reikia nušauti. Štai, pasakiau. Nebegausiu iš jos Kalėdų atvirukų. Bet ar man rūpi? Ne. Ji – visiškas košmaras. Paskutinėse gastrolėse atrodė kaip karuselių parko striptizo šokėja. Jos karjera – baigta“.
Apie narkotikus: „Kartais, kai lėktuvu skrendu virš Alpių, pagalvoju – čia juk yra visas kokainas, kurį suuosčiau. Buvau visiškame dugne. Klausimas buvo toks – arba mirsiu, arba pasikeisiu. Ir desperatiškai norėjau pasikeisti. Buvo daugybė dienų, kai sėdėjau vienas kambaryje, gėriau, vartojau narkotikus, šimtus kartų klausiausi Peterio Gabrielio ir Kate Bush dainos „Don't Give Up“ apie tai, kad nereikia pasiduoti. Ir verkdavau, kai išgirsdavau priedainį. Kritau vis žemiau su kiekvienu kokaino gramu. Bet nemokėjau paprašyti pagalbos. Buvau šiknius ir žinojau, kad turiu problemą. Būdavau taip apsinešęs, kad nesugebėdavau įjungti skalbyklės. Bet labiau gėda būdavo dėl to, kad nepavyksta jos įjungti, o ne dėl to, kad visiškai įklimpau į narkotikus“.
Apie aistrą kolekcionuoti meno kūrinius: „Esu pakankamai turtingas, kad pirkčiau nuotraukas ir paveikslus, kurie mane kasdien įkvepia. Nenoriu Picasso paveikslo ant sienos – tai puikus menas, bet man jis atrodo miręs. Geriau turėti įkvepiančią nuotrauką, kurią padarė man niekada negirdėtas žmogus“. Beje, Eltono Johno kolekciją prieš keletą metų papildė ir lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus 1959 metais daryta nuotrauka.
Apie interneto poveikį kūrybai: „Atsiradus internetui, žmonės nebeišeina iš namų ir nebeleidžia laiko vieni su kitais, kurdami meną. Vietoj to sėdi namie ir vienatvėje kuria muziką, kas kartais yra neblogai, bet nieko gero ilgalaikei artisto vizijai. Tai – pabaigos pradžia. Išeikite į miestą, bendraukite. Tikiuosi, kitas ryškus muzikinis judėjimas suplėšys internetą. Išeikime į gatves, renkime demonstracijas, protestuokime, o ne sėdėkime namie ir pildykime savo tinklaraštį. Būtų neįtikėtinai įdomus eksperimentas internetą išjungti penkeriems metams ir pažiūrėti, kokia muzika bus sukurta per tą laiką. Esu visiškai tikras, kad ji būtų kur kas įdomesnė nei dabar“.
Apie bandymą pasitraukti iš gyvenimo: „Taip, kartą aš bandžiau nusižudyti. Bet tai buvo Woody Alleno stiliaus savižudybė. Įjungiau dujas, bet atidariau visus langus“.
Apie muzikinius talentų šou: „Nesu jų gerbėjas. Jei tokiame dalyvaučiau, tikriausiai neištverčiau ilgai. Man siūlė būti šou „American Idol“ teisėju. Nesutikau, nes nemėgstu tyčiotis iš žmonių. Be to, nenoriu būti televizijoje, ji tapo nuobodi ir ėdanti smegenis. Man patinka Simonas Cowellas, bet tai, ką jis daro, yra televizinė pramoga. Tuose jo šou buvo neblogų artistų, bet vienintelis tikras kelias susikurti rimtą karjerą yra mokytis grojant mažuose, šūdinuose klubuose“.
Apie patirtas sveikatos problemas ir planus koncertuoti rečiau: „Sugrojau 9 koncertus, 24 kartus skridau lėktuvu – visa tai jau trūkus apendiksui. Man pasisekė – galėjo baigtis labai liūdnai. Operacija nebuvo lengva, nemiegojau keturias paras, nuo morfijaus ir nuskausminamųjų prasidėjo haliucinacijos, visiems aplink buvo labai linksma. Dabar jaučiuosi puikiai, bet tai privertė persvarstyti prioritetus. Turėjau 100 šalių, kuriose per artimiausius keletą metų noriu groti, sąrašą. Dabar jau nežinau. Didžiavausi, kad per metus lėktuvu skrendu 200 kartų, bet ko čia didžiuotis? Tai mane žudo“.
