Švedijoje gyvenanti lietuvė Vita Gartė su Žmonės.lt žurnalistais susitiko Stokholmo centre esančiame prabangiame viešbutyje „Radisson Blu“.
Čia ji pakvietė ne be reikalo: viešbučio vestibiulį puošia lietuvės įmonės kuriamos inovatyvios lentynos. Tokios, kurios iškart patraukia akį ir prašosi būti apžiūrėtos iš arčiau.
Originalius baldus kuriančią įmonę V.Gartė įkūrė prieš dvejus metus. Dabar lietuvei netrūksta užsakymų ir interjero žinovų, žiniasklaidos dėmesio. Nors ji ir neslepia: savo bendrovę įkūrė viso labo „iš idėjos“ ir perdėm nieko nesitikėdama.
Žmonės.lt skaitytojams V.Gartė viską papasakojo nuo pradžių: kaip ir kodėl ji atsidūrė Švedijoje, kokiais keliais ir takeliais čia vaikščiojo, kaip atrado netikėtą tikslą ir... kaip jį pasiekė.
Į Švediją – įveikus iššūkius
Pradėdama pasakoti savo istoriją V.Gartė šypsosi: Švedijoje ji gyvena beveik pusę gyvenimo. Ši šalis ją traukė nuo pat vaikystės, taigi kad vos baigusi mokyklą Kaune ji išsikraustė – visai ne keista.
„Nuo mažens norėjau gyventi Švedijoje. Dėl Astridos Lindgrend pasakų – „Pepė Ilgakojinė“ buvo mano ikona, dėl muzikos – buvau visai pamišusi dėl „Roxette“, keliavau į jų koncertus Švedijoje, Čekijoje. Į koncertus keliauti ėmiau nuo 15-os metų, kai tik ėmiau pati uždirbti“, – Žmonės.lt pasakojo V.Gartė.
Pirmąkart Švedijoje ji apsilankė 16-os – važiavo į koncertą. „Tuo metu buvo madinga susirašinėti. Susirašinėjimo draugų turėjau ir aš. Viena jų gyveno ten, kur turėjo vykti koncertas. Ji mane pakvietė. Buvo labai gerai – gyvenimas nekainavo, tik kelionė. Tada šalis paliko labai gerą įspūdį: susipažinau su daug įdomių žmonių, puikiai praleidau laiką. Nuo tada ir kartojau, kad baigusi mokyklą važiuosiu į Švediją“, – pasakoja.
Vėliau išvažiuodavo vos pasitaikius progai: „Turiu aštuoneriais metais vyresnį brolį, esu jauniausias vaikas. Visada norėjau elgtis taip, kaip patinka man. Kartais išvažiuodavau ir nevisiškai atsiklaususi. Bet kadangi tam užsidirbdavau pati... Vasaromis nuo ryto iki vakaro dirbdavau kavinėse, taip pat padėdavau tėvų draugams. Stengiausi susitaupyti tam, kad turėčiau galimybę išvažiuoti.“
Jau po pirmo apsilankymo šioje šalyje V.Gartė panoro su švedų kultūra susipažinti giliau. „Grįžusi ėmiau domėtis, kur gi galima mokytis švedų kalbos. Kaune tada tokios galimybės nebuvo, tik Vilniuje. Vienąsyk nuvykau, antrą, bet kiek ten privažinėsi... Tačiau netrukus atradau tokį verslo klubą, į kurį rinkdavosi daug švedų. Ateidavau į jų susirinkimus. Neįsivaizduoju, ką jie apie mane galvojo, bet man ir nebuvo svarbu – norėjau tiesiog išmokti vieną kitą švedišką žodį“, – juokiasi.
O tada, baigiant mokyklą, gyvenimas ėmė po truputį keistis iš esmės: tėvai nusprendė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, pačiai jai reikėjo apsispręsti, ką ir kur veikti toliau.
Solidus šansas pasivijo pats: „Kaune vyko konkursas, kuriame dalyvauti buvo kviečiami daug žinių apie Švediją turintys moksleiviai. Laimėtojui buvo pažadėtas prizas – vasaros kelionė į Švediją mokymuisi. Aš tą konkursą laimėjau. Tada kaip tik baigiau gimnaziją ir galvojau, ką daryti – stoti į universitetą ir mokytis švedų, ar tiesiog keliauti į Švediją... Stoti į universitetą sąlygų tada nebuvo – tais metais buvo kviečiama mokytis norvegų kalbos. Taigi pagalvojau, kad mano pradžia bus kitokia – išvyksiu kaip konkurso laimėtoja.“
Ir nors jau atrodė, kad svajonė pagyventi Švedijoje ima pildytis, atomazga pasirodė netikėta: „Nežinau, kas nutiko, tačiau ta kelionė tiesiog dingo. Gal vietoje manęs išvyko kažkas kitas, net nežinau. Bet, aišku, tai buvo didžiulė trauma. Verkiau gal savaitę... Bet nusprendžiau nepasiduoti.“
Gajus tas dėsnis, kad geri dalykai nutinka nesitikint. Taip ir Vitai nutiko: „Netyčia Vilniuje susipažinau su kažkokia švede. Ji iškart suprato, kad aš dėl Švedijos pamišusi... Ji pasiūlė važiuoti pas jos brolį ir jo šeimą. Sakė, kad jie turi daug arklių, šunų, ir jiems nuolat reikia pagalbos. Pasiūlė man būti aukle. Taip ir išvažiavau. Mano tėvai buvo fantastiški. Jie mane išleido, tačiau su viena sąlyga: pasakė, kad jei prisidirbsiu, tai pati ir srėbsiu.“
Tik srėbti jai nieko nereikėjo. „Ta šeima pasirodė nuostabi. Jie man labai patiko, aš jiems taip pat. Jie leido man likti pas juos gyventi net tada, kai įstojau į universitetą. Studijuodama Švedijoje pas juos pragyvenau penkerius metus“, – stebina pašnekovė.
Pradėjusi mokytis universitete lietuvė jau laisvai šnekėjo švediškai, o dabar kiti net nustemba, kad ji – ne švedė.
„Atvažiavusi čia pradžioje net vengiau kontakto su lietuviais. Žinoma, juk paprasčiau su savais bendrauti, išsipasakoti, bet sakiau „stop, kalbėsiu švediškai“. Ir stojant į universitetą reikėjo išlaikyti kalbos testą. Tai padariau per dvejus metus... Nepaisant to, kad išlaikiau, labai jaudinausi. Bijojau, kad universitete studijuoti nepajėgsiu“, – sakė ji.
Pasinėrė į verslą
Visų pirma V.Gartė Švedijoje baigė verslo administravimo, turizmo ir rinkodaros studijas. Netruko įsitvirtinti savarankiškai: gavo darbą Lietuvos ambasadoje, kur prieš šaliai įstojant į Europos Sąjungą aktyviai talkino organizuojant skirtingus kultūrinius renginius.
Vėliau ji kurį laiką darbavosi verslo bendrovėje. Dėl darbo ten atsisakė Lietuvos pilietybės, pasikeitė pavardę.
„Kai ėmiau dirbti švediškoje įmonėje, dažnai reikėdavo padiktuoti savo pavardę. Tikroji mano pavardė buvo Garbatavičiūtė, ir kol ją diktuodavau, sugaišdavau gal 10 minučių. Švedams ją ištarti būdavo neįmanoma... Dėl to pavardę pakeičiau. Dėl darbo pakeičiau ir pilietybę – atsisakiau Lietuvos, gavau Švedijos. Tai pasitarnavo kelionėms: dažnai važiuodavau į JAV aplankyti mamos, ir su lietuviška pilietybe tai būdavo labai sudėtinga dėl vizų, draudimo. Gaila, kad negaliu turėti dvigubos pilietybės. Labai norėčiau. Be to, tai galėtų palengvinti plėsti verslą Lietuvoje“, – svarsto.
Visgi po šešerių metų nusprendė tą darbą mesti – ir vėl panoro kibti į mokslus ir įstojo į reklamos mokyklą.
„Ten mokiausi lyderystės, komunikacijos programoje, į kurią per metus įstoja vos 40 žmonių. Toji reklamos mokykla yra viena seniausių Švedijoje, ją baigė daug garsių kūrėjų. Didelė laimė buvo ten patekti, baigti tuos mokslus“, – šypsosi pašnekovė.
Įgijusi naujų žinių ji netruko įsidarbinti naujoje srityje: talkino įmonėms vystant jų prekės ženklus. Naujasis darbas netrukus ir palydėjo į interjero dizaino pasaulį.
„Dirbau su vienu projektu, kur norėjau šį tą nuveikti interjero srityje. Tai buvo golfo klubas. Su labai mažomis išlaidomis įrengiau jų patalpas... Prisimenu, kaip veždavau bandeles į spaustuvę mainais, kad man tam interjerui šį tą atspausdintų... Tas interjeras buvo puikiai įvertintas. Vėliau panašia tema įsirenginėti patalpas ėmė ir kiti. Tada mane surado viena interjero dizaino kompanija“, – pasakojo V.Gartė.
Sulaukusi darbo pasiūlymo ji pradžioje nesuprato, apie ką kalba: „Kai jie man paskambino galvojau, kad kreipėsi koks mažas butikas. Tačiau nuvykusi pas juos supratau, kad tai – viena didžiausių Švedijos interjero bendrovių, kurianti interjerą viešbučiams, restoranams ir kitoms viešoms vietoms. Netrukus toje bendrovėje ėmiau dirbti pardavimų srityje. Apie dizainą išmokau nemažai – teko važinėti po baldų fabrikus, susitikau daug garsių interjero dizainerių. Įmonė dirbo tarptautiniu mastu, turėjo per 800 tiekėjų.“
Kūrybingasis Viktoras
Panašu, kad pats likimas Vitai kelią nutiesė. Na, bent jau lėmė pažintį su talentinguoju Viktoru. Jųdviejų keliai susikirto prieš dvejus metus, kai jaunam dizaineriui tebuvo 23-eji.
„Su juo susipažinome renginyje. Ten jis buvo pastatęs savo kurtą lentyną. Ji man pasirodė įdomi – atrodė, tiek daug mačiau, o šita tokia unikali. Susidomėjau. Jis, žinoma, norėjo dirbti mūsų įmonėje, tačiau to pasiūlyti negalėjome. Vis dėlto aš jam norėjau padėti. Finale nutiko taip, kad kartu su gyvenimo draugu investavome į jo kūrybą ir dabar kuriame verslą“, – šypsosi V.Gartė.
Ir papasakoja Viktoro istoriją: „Stokholme gyventi yra labai brangu, susirasti butą – labai sunku. Jis gyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą draugą, tai išsinuomodavo ką nors keliems mėnesiams. Savo spintoje Viktoras turi labai daug drabužių, nes mėgsta gražiai, nuolat skirtingai rengtis. Tai tapo problema: kur padėti tuos drabužius gyvenant svetimų namuose? Juk į svetimas sienas vinių nekalsi, lentynų nekabinsi. Tada jis tokią lentyną ir sugalvojo: gražią, funkcionalią, lengvai perkeliamą į kitą vietą. Už šį dizainą jis laimėjo ateities inovatoriaus prizą.“
Tai toji lentyna ir krito Vitai Gartei į akį. Tokia pat lentyna dabar stovi ir viešbutyje „Radisson Blu“. Drauge jie įkūrė bendrovę „Resize Design“: Viktoras kuria, o Vita užima konsultantės pareigas.
Vos per dvejus metus jie sugebėjo pasiekti neįtikėtinai daug: tokios lentynos puošia ne vieną viešą vietą Stokholme, bendrovės įkūrėjai sulaukia daug dėmesio tarptautiniu mastu.
„Dabar dirbame tiesiogiai su viešbučiais, restoranais, biurais. Jau gavome daug žiniasklaidos dėmesio – apie mus jau rašė „Wallpaper“, vienas vokiškas žurnalas. Baldus skolinasi ir Švedijos televizijos. Kol kas stengiamės įsitvirtinti Švedijoje. Mūsų įmonės vizija yra kurti ateities dizaino klasiką. Yra švedų, kurie tiki, jog tai pasieksime. Mūsų baldai atitinka laikmetį, juos lengva perkelti į kitą vietą. Dabar madinga namuose įrengti panoraminius langus, vadinasi, nėra kur kabinti lentynų. Tokios lentynos kaip mūsų, kurios prisisuka prie lubų ir grindų, yra naujas sprendimas“, – sako V.Gartė.
Ji netiki, kad pasiekti tikslą padėjo sėkmė: „Nemanau, kad egzistuoja laimingos žvaigždės. Reikia labai daug dirbti. Reikia ištvermės, tikėjimo ir nuoseklaus darbo. Pirmais metais dirbome be algos, vien iš idėjos. Reikėjo įgyti patirties. Ir dabar dirbame vien su architektais. Tačiau ateityje produktą išleisime į vartotojų rinką.“
Į Lietuvą – kaip svečias
V.Gartė pagalvoja apie galimybę savo verslą plėsti Lietuvoje. Tačiau jos šaknys įleistos Švedijoje, nors į tėvynę ir grįžta dažnai.
„Lietuva labai arti, ten turiu daug draugų. Pas juos stengiuosi bent kelis kartus per metus nuvažiuoti“, – pasakoja ji ir priduria radusi naują hobį: vežioti į Lietuvą bičiulius švedus – papasakoti, aprodyti.
O parodyti, panašu, labai reikia: „Švedai labai mažai žino apie Lietuvą. Jei žino, tai dažniausiai vien blogus dalykus, tik apie nusikaltėlius. Gerai kalba tie, kurie Lietuvoje yra buvę ir patys pamatę... O tie, kas kliaunasi tik žiniasklaida, galvoja nekaip. Nors Lietuvos ambasada dėl įvaizdžio labai stengiasi. Be to, tie, kas domisi ekonominiais dalykais, žino, kad Baltijos šalys – tikras pavyzdys kalbant apie tai, kaip jos susitvarkė po krizės“, – svarsto V.Gartė.
Paprašyta palyginti lietuvių ir švedų kultūras ji tikina didelių skirtumų nepastebinti, gal tik vieną: „Čia, Švedijoje, mažiau spontaniškumo. Žmonės daugiau planuoja ir, jei tik suplanuoja, būtinai realizuoja. Tuo tarpu Lietuvoje viskas greičiau, spontaniškiau.“
O pokalbį su Žmonės.lt baigia tikindama, kad ir svetur galima surasti laimę, o ji – jokia išimtis: „Per pastaruosius metus sutikau ne vieną lietuvį verslininką, kurie čia atvažiavo neseniai ir spėjo įsitvirtinti. Mokosi, sėkmingai dirba, turi patenkintus klientus.“
