Poilsinę kelionę I.Krivickaitei padovanojo keliautojas Rimvydas Širvinskas-Makalius. Tuo metu mergina dėl sveikatos problemų pati gulėjo ligoninėje, Makaliaus apsilankymas jos palatoje tapo netikėta staigmena. Ką jau kalbėti apie įteiktą kelialapį…
„Labai džiaugiausi, manau, kad kelionės – vienas labiausiai praturtinančių dalykų, o tai buvo ir labai netikėta staigmena“, – Žmonės.lt sakė I.Krivickaitė.
Tiesa, kelialapį ji gavo rudenį, o iškeliauti prisiruošė tik pavasarį. „Mokausi mokykloje, todėl negaliu bet kada išvykti, o bet kokias atostogas derinu ir su savanoryste, treniruotėmis.. Žiemą buvo prastesnė sveikata, todėl norėjosi išlaukti tinkamo laiko kelionei, kad ji būtų kuo nuostabesnė“, – paaiškino.
Lansarotės salą I.Krivickaitė pasirinko neatsitiktinai. Ir ji, ir kartu keliavusios draugės norėjo, kad pasirinktame krašte būtų šilta, ramu, netrūktų, ką pamatyti. „Ši vieta pasirodė tam labai tinkama“, – šypsosi Ieva.
Ir dėl kompanijos ilgai spręsti netruko: „Norėjosi, kad šalia būtų tie žmonės, su kuriais man gera. Monika ir Gintarė man labai daug padėjo ir buvo šalia net tada, kai šypsotis norėjosi mažų mažiausiai. Džiaugiuosi, kad galėjome išvykti visos, viena kitą dar geriau pažinti ir turėti puikų laiką kartu.“
Kaip I.Krivickaitė susipažino su geriausia metų dainininke pripažinta Monika Linkyte? „Su Monika nesame senai pažįstamos, tačiau ji man labai artima. Susipažinome mano savanorystės dėka, ji daugelio vaikų herojė, todėl kviečiau ją į ligoninę padainuoti. Taip pat ji labai palaikė „Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ akciją, o iškart po to, kai nusiskutau plaukus ir atsiguliau į ligoninę, gyvenimas viską sudėliojo taip, kad ji buvo šalia ir dovanojo man brangiausią įmanomą dovaną – savo laiką. Susitikome tikrai sudėtingu laiku, bet manau, kad niekas nevyksta be reikalo“, – pasakoja. Kelionę Ievos draugėms padovanojo „Novaturas“.
Įspūdžiai, kuriuos trys draugės patyrė saloje, ilgam išliks Ievos atmintyje: „Sužavėjo visa sala. Buvau labai išsiilgusi atostogų, todėl vien geras oras ir vandenynas, kurį matėme per langą atsibudusios ryte, buvo tobula. Savaitės pamatyti visai salai tikrai pakanka, dviračiais važiavome į Aresife – salos sostinę, salą skiria tik 115 km nuo Afrikos krantų, todėl didelė dalis kraštovaizdžio nuklota pelenų ir lavos, kas buvo labai įdomu, nes mes prie to nepratę. Taip pat važiavome į visos dienos ekskursiją po šiaurinę salos dalį, matėme lavos urvus, vynuogynus. Visa sala labai tvarkinga, joje pilna tik baltos spalvos namukų, o paplūdimys, nepaisant to, kad sala vulkaninė, pilnas smėlio, atpūsto iš Afrikos krantų.“
Bene didžiausiu nuotykiu I.Krivickaitė vadina bandymą joti ant kupranugario. „Tai vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuos patyriau kelionės metu. Vienas mane net pabučiavo“, – juokiasi mergina.
Be abejonės, nuo gerų atostogų neatsiejamas ir geras maistas: „Tai sala, todėl nenuostabu, kad pilna jūros gėrybių. Valgėme žuvį, krevetes, paelją. Išragavome tikrai daug įvairaus, skanaus maisto.“
Trys merginos drauge ištisą savaitę... Nejau nesusipyko, nejau planai nuolat sutapo? „Nesipykome, – šypsosi Ieva. – Kelionės tikrai labai patikrina, koks iš tiesų tavo santykis su žmonėmis, esančiais šalia. Manau, kad ši kelionė mus šiek tiek užaugino, ir kaip asmenybes, ir kaip drauges.“
Tai buvo antrosios merginos atostogos svetur – anksčiau, gavusi „Lietuvos garbės“ apdovanojimą, kartu su mama ji ilsėjosi Turkijoje. Taip pat yra apsilankiusi Olandijoje ir Rumunijoje, kur dalyvavo karate varžybose, prieš kelerius metus vasarą leido dirbdama Čikagoje. „Kelionė į Lansarotę buvo tikrai milžiniška dovana“, – sako ji.
Kur I.Krivickaitė važiuos toliau?
„Juokiuosi, kad karate dėka kada nors aplankysiu Japoniją ir pamatysiu, kaip šį sportą supranta žmonės, gyvenantys ten. Taip pat per visą gyvenimą, tikiuosi, turėsiu galimybę nuvažiuoti ir į Indiją, kur gyvenimas visai kitoks nei pas mus, kur yra Dievas ir „mūsų reikalai“, o ne atvirkščiai. Tai didelės ir, manau, įgyvendinamos svajonės, o kur keliausime toliau – bus matyti. Manau, kad kelionės keičia mus iš esmės – niekada negrįžti visiškai toks pats, koks buvai prieš išvykstant. Kad ir kur bekeliautum... Esu tikra, jog tai nebuvo paskutinė kelionė kartu“, – sako I.Krivickaitė.
