Į egzotiškąjį Maroką J.Jegorova išvyko gruodžio pradžioje, čia praleido 10 dienų. Atostogavo kartu su draugu. Visą kelionę jiedu suplanavo savarankiškai – nesikreipė į jokią kelionių agentūrą. Net lagaminų nepasiėmė: vien su rankiniu bagažu išskrido.
„Seniai norėjosi iškeliauti kur nors, kur galėčiau smagiai praleisti laiką, tuo pačiu atitrūkti nuo europietiškos kultūros, pamatyti kažką naujo ir galbūt net pasidžiaugti šiltesniais orais. Žodžiu, pasidovanojome sau džiaugsmą. Nusipirkome lėktuvo bilietus, savarankiškai pasidomėjome, kur ir ką verčiau būtų pamatyti. Viskuo pasirūpinome patys ir buvo labai gerai!“ – bendraudama su Žmonės.lt pasakoja Julija.
Pora nuskrido į Marakešą, ten išsinuomojo automobilį ir leidosi į kelionę palei vandenyno pakrantę – sumanė visas 10 dienų keliauti, kad tik pamatytų kuo daugiau.
„Tai labai įvairi, spalvinga šalis. Aplankėme Marakešą, tada važiavome palei Atlanto vandenyno pakrantę vis stabteldami skirtinguose miestuose ir miesteliuose. Stengėmės važiuoti kuo arčiau vandens. Beveik kiekvieną dieną važiuodavome vis į kitą vietą, nakvodavome vis kitur. Tik Mėlynajame miestuke likome ilgiau – buvo verta, nes jis labai gražus. Dvi naktis miegojome Marakeše, o toliau – vis pirmyn ir pirmyn, kad tik kuo daugiau pamatytume“, – pasakoja atlikėja.
Taip važiuodami jiedu aplankė ir miestus, ir kaimus, spėjo susipažinti su vietos gyventojų kasdienybe: „Ypač didelį įspūdį paliko pamatyti maži kaimeliai, kuriuose sustodavome pakeliui. Ten gyvenimas visai kitoks nei matytuose didmiesčiuose... Ir šiaip stebino kontrastai: važiuoji ilgu keliu, vien kalnai, nė gyvos dvasios, tik kokią ožkytę pamatai ar motoroleris vienas prašvilpia. O tada it iš niekur privažiuoji kaimą, kuriame – gyvybė: ir žmonės klega, ir kavinių yra, veiksmo netrūksta. Turbūt mažiausią įspūdį paliko Rabatas ir Kasablanka. Juos užgožė mažesni miesteliai – atrodė gražesni, mielesni.“
Be abejo, kvapą gniaužia egzotiško krašto gamta. „Tobulai graži jų vandenyno pakrantė – važiuodama automobiliu visąlaik žiūrėjau pro langą ir gėrėjausi. Nepaprastai gražūs ir kalnai. Aplankėme ir kelis kalnų miestelius! Viskas buvo įdomu, gražu. Ir į kalnus kopėme, ir vandenyno pakrante vaikštinėjome“, – šypsosi J.Jegorova.
Taip per dešimt dienų J.Jegorova vien Maroke nuvažiavo per pustrečio tūkstančio kilometrų, taigi spėjo susidaryti bendrą įspūdį apie šalį ir jos gyventojus.
„Prieš išvažiuojant, atrodytų, visi aplink tik ir gąsdino būtais ir nebūtais dalykais. Na taip, nors vietos gyventojai ir malonūs, tikrai atsiras tokių, kurie ieškos naudos. Pavyzdžiui, parodę kelią paprašys tavęs už tai pinigų – jausis užsidirbę. Tačiau didžioji dalis vietinių yra labai draugiški ir nieko už tai neprašo. Jie nebūtinai nori tave apgauti, nebūtinai tikisi arbatpinigių... Jie malonūs, geri, padorūs“, – sako dainininkė.
Tiesa, kartais su čionykščiais susikalbėti sunku – angliškai kalba anaiptol ne visi: „Neseniai ėmiau mokytis prancūzų kalbos, taigi kaip įmanydama stengiausi kalbėti prancūziškai ir išbandyti savo žinias. Žinios pasitarnavo – gal ir mažiau galėjau pati pasakyti, bet nemažai supratau. Buvo ir kad pusiau prancūziškai, pusiau angliškai kalbėjomės, teko ir gestų kalba pasiaiškinti.“
Kone kiekviename žingsnyje J.Jegorovai teko su vietos gyventojais derėtis: „Nori ar ne, ten reikia derėtis. Kainos turistams yra kitokios nei vietiniams, todėl reikia mokėti už save pastovėti. Juokinga būdavo matyti, kaip visi už kokią arbatėlę kavinukėje moka po 5 dirhamus, o iš mūsų galiausiai vis tiek paima 10... Ir ką? Juk neišeisi nesusimokėjęs... Buvo ir taip, kad atsisakėme kažką pirkti sakydami, kad prieš tai kitas pardavėjas sutiko parduoti pigiau. Pradžioje nesutikęs daikto parduoti prekybininkas tik mums pradėjus eiti ėmė mojuoti, kad gerai, gerai, parduos pigiau.“
Ką J.Jegorova pataria tiems, kas į Maroką keliauti dar tik ruošiasi?„Svarbu žinoti, kad prancūzų kalba čia labai svarbi. Jei ją mokate – tikrai pravers. Jei ne – turėkite su savimi kalbininką, kuriame būtų surašytos pagrindinės frazės. Tikrai bus paprasčiau susikalbėti su tais, kurie anglų kalbą ten valdo sunkiai“, – sako.
Pataria ir dar: „Jei norite paragauti tikro marokietiško maisto, eikite ten, kur valgo vietiniai. Kuo daugiau jų sėdi kavinėje, tuo maistas ten patiekiamas geresnis.“
Dainininkė darsyk primena nepamiršti derėtis: „Jei norite paragauti tikro marokietiško maisto, eikite ten, kur valgo vietiniai. Kuo daugiau jų sėdi kavinėje, tuo maistas ten patiekiamas geresnis.“
O paklausta, ar brangu šitaip atostogauti, Julija sako, kad visai ne: „Negaliu pasakyti, kad tai labai brangi šalis... Be abejo, viskas priklauso nuo to, kaip žmonės nori atostogauti. Jei žadate daug vaikščioti po restoranus, tada aišku, kad atostogos kainuos brangiau... Tačiau didelių resursų norint pamatyti Maroką tikrai nereikia. Juolab kad bilietus su persėdimais šiomis dienomis galima rasti tikrai nebrangiai.“
