Nepaisant jauno amžiaus, Conorui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo moderniame Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ pastatyme, nors dažniausiai pagrindinius personažus įkūnyti patikima patyrusiems ir mažiausiai dešimtmečiu už jį vyresniems aktoriams, rašo Bbc.com.
Tai nebuvo spektaklio premjera ir aktoriai puikiai žinojo savo vaidmenis, choreografiją. Tiesa, tąkart vaidinimas vyko kitame teatre naujame mieste.
Conoras prisimena kardo, nukritusio šalia jo ant grindų garsą ir salėje po to įsivyravusią ausyse spengiančią tylą. Jo kūnas buvo sustingęs. Jis žinojo esantis sužeistas. Vaidinimą stebėję 800 žiūrovų ramiai sėdėjo savo vietose manydami, kad tai – pasirodymo dalis.
Nejaukią tylą nutraukė teatro kompanijos meno vadovo greiti žingsniai scenoje. Jis atsiprašė susirinkusiųjų ir pasakė, kas vaidinimas turi būti nutrauktas. Nuskambėjo plojimai. Sceną uždengė užuolaida.
Šiek tiek mažesnė scena ir...
Aktoriumi Conoras norėjo būti visada, tačiau kodėl, į šį klausimą taip atsakymo ir nerado. Didžioji dalis jo šeimos narių dirbo fizinius darbus, o Conoras buvo pirmasis nusprendęs siekti karjeros kūrybinėje srityje.
Būdamas 15-kos jis gavo progą prisijungti prie po Airiją gastroliuojančios teatro trupės. Po to vaikinas trejus metus studijavo vaidybą Dublino Trinity koledže, tuo pat metu nuolat tobulindamas įgūdžius ir megzdamas ryšius su šioje industrijoje svarbiais žmonėmis. Netrukus jam buvo pasiūlytas vienas prestižiškiausių vaidmenų, kokį jis galėjo įsivaizduoti – Hamleto.
„Tai buvo puikus iššūkis. Aš nėriau į jį ir labai nekantravau, – Bbc.com pasakojo aktorius. – Už jo slypi didi istorija ir tai, kad daugybė garsių aktorių jį vaidino. Jis išgarsino juos, o kartais pakenkė jų karjeroms.“
Penkias savaites Conoras su komanda dieną iš dienos repetavo. Premjera įvyko Dubline. „Viskas klostėsi puikiai. Man buvo labai smagu. Žiūrovai tuo mėgavosi, kaip ir kiti aktoriai“, – kalbėjo jis.
Tada jiems teko persikelti į kitą teatrą – antrame pagal dydį Airijos miesto Korko „Everyman Palace“. Aktorių ir dekoracijų vietos scenoje, nors pastaroji ir buvo šiek tiek mažesnė, liko tos pačios. Be to, aktoriai turėjo laiko apsiprasti su pasikeitimais, tačiau generalinė repeticija buvo nutraukta dar prieš finalinę sceną, kai Hamletas yra mirtinai sužeidžiamas.
Tačiau dėl to jie labai nepergyveno. Žinant, kokie sėkmingi buvo ankstesni jų pasirodymai, aktoriai pasitikėjo savimi ir vienas kitu bei drąsiai lipo į sceną. Viskas vyko lyg sviestu patepta iki tol, kol buvo ištraukti kardai.
Conoras ir kitas aktorius stovėjo arčiau vienas kito nei įprastai. Pasirodo, gerokai per arti. Rapyra, į fechtavimosi panašus kardas, Conorui pataikė šiek tiek po akimi.
Pagrindinė spektaklio žvaigždė prisiminė akimirką, kai sužeistas krito ant žemės – „atrodė, kad kažkas paspaudė sulėtinimo mygtuką, rodantį mano gyvenimo vaizdo įrašą“.
Kardas neperėjo kiaurai Conoro kaukolės, tačiau jis patyrė kitus rimtus sužeidimus – įskeltas buvo jo akies orbitinis kaulas, jis taip pat nebegalėjo pajudėti. „Negalėjau atsistoti. Negalėjau kalbėti. Negalėjau net pajudėti. Vis kartojau „Greitąją pagalbą!“ – sakė aktorius.
Atimtas vyriškumas
Vaikinas buvo skubiai nugabentas į artimiausią ligoninę, tačiau gydytojams prireikė laiko, kad išsiaiškintų, kas iš tiesų nutiko. Po trijų dienų Conorui buvo diagnozuotas trauminis smegenų sužalojimas.
Iš pradžių jis manė, kad ši problema trumpalaikė ir kad jau po savaitės ar kitos jis vėl galės lipti į sceną. Tačiau po kelių dienų Conoro būklė pablogėjo. Jis nebegalėjo net pats pavalgyti, tad juo rūpintis pradėjo tėtis.
„Buvau 24-erių, labai sportiškas, įpratęs viską daryti pats ir staiga atsiduriu tokioje situacijoje… Mano tėtis turėjo mane prausti, kas jaunam žmogui nėra malonu. Jaučiausi, lyg iš manęs būtų atimtas vyriškumas“, – pasakojo Conoras, kuris vėl turėjo išmokti vaikščioti ir kalbėti, o tam prireikė net septynių mėnesių.
Tačiau vaikino užsispyrimas ir pasiryžimas vėl vaidinti atsipirko – nors smegenų trauma turėjo ilgalaikės įtakos jo kalbai ir judesiams, į mylimą darbą Conoras Maddenas sugrįžo po metų.
Visam gyvenimui likusios pasekmės
Dublino gatvėse Conorui judėti buvo nelengva. Dėl sutrikusios pusiausvyros ir koordinacijos problemų bei suprastėjusio regėjimo jam šiame mieste pasidarė per ankšta – čia gyveno per daug žmonių, o ir šaligatviai buvo nelygūs, kas kėlė dar daugiau problemų jaunai teatro žvaigždei. Kaip ir naudojimasis viešuoju transportu.
Taigi, Conoras su savo žmona persikėlė gyventi į gimtinę – miestelį Newmarket-on-Fergus ir į Dubliną važinėjo dirbti. Po traumos svetimas atrodė ne tik mylimas miestas, bet ir vaidyba.
„Buvo labai daug stresinių situacijų, dalykų, kuriuos darydamas nesimėgavau ir nežinau kodėl, – sakė jis Bbc.com. – Nesugebėjau niekam paaiškinti, kas su manimi vyksta, nes pats nežinojau. Trejus ar ketverius metus praleidau tikėdamasis, kad viskas kada nors vėl taps įprasta, tačiau taip nebuvo.“
Vėliau jis sužinojo, kad kenčia nuo potrauminio streso sindromo. Kai buvo sužeistas, jis neteko dalies savęs, jį susigrąžinti nepadėjo ir per greitas grįžimas į sceną.
„Neturėjau laiko gedėti. Gedėti galima to, kuo buvai. Pilnai nesupratau to įvykio rimtumo. Tam prireikė trijų ar ketverių metų“, – tęsė jis.
Nors praėjo devyneri metai, Conoras vis dar taikstosi su patirta trauma. „Yra dalykų, kurie padeda prie to prisitaikyti arba išmoko su tuo gyventi, bet pozityvumo – jokio. Vis dar gedžiu. Ilgiuosi to, kuo buvau, – kalbėjo Conoras apie judėti į priekį jam padedančią gyvenimo aistrą. – Man patinka pasakoti istorijas, mėgstu bendrauti su publika ir dalytis šia savotiškai keista kvazi-dvasine patirtimi su kitais tamsioje patalpoje viduryje Dublino. Mokiausi tai daryti ir noriu tai tęsti. Taigi, nemetu.“
Kad Conoras darbe jaustųsi gerai, stengiasi ir teatro kompanija, kurioje jis dirba. Aktoriui leidžiama daryti reguliarias pertraukėle, o scenarijai jam atspausdinami didesniu šriftu.
Po įvykio su kardais Conoras vaidino ir Hamletą, tik kitame spektaklyje, pavadinimu „The Rehearsal, Playing The Dane“. Šioje Williamo Shakespeare’o tragedijos adaptacijoje, kuri parodyta ir tarptautinei publikai, trys aktoriai dalyvauja atrankoje ir varžosi dėl Hamleto vaidmens.
(Conoras Maddenas – dešinėje)
Conoras Maddenas tikina, kad jam papasakojus apie vos tragiškai nepasibaigusį spektaklį, juo niekas netiki. Suprantama, kodėl – atrodo, kad visa ši istorija buvo įamžinta kokiame nors filme ir tikrai negalėjo nutikti tikrame gyvenime.
Su, kaip rašo Bbc.com, nematomu neįgalumu gyvenantis aktorius teigė, kad po šio įvykio jis tapo gailestingesniu žmogumi: „Tai privertė mane giliau susimąstyti ir būti atsargesniam su kitais žmonėmis. Pagalvoju, kad jei žmonės nemato mano negalios, galbūt aš nematau jų? Nežinau, ką jie šiuo metu išgyvena.“
