Tuo pačiu tai yra ir viena geriausių viešųjų finansų investicijų į miesto ir šalies ekonomiką. Vyras dalinasi, jog 2013 metais atlikto San Sebastiano festivalio poveikio miesto ekonomikai tyrimo metu nustatyta, kad 1 euro viešojo sektoriaus investicijos grąža miestui yra net 7 eurai.
Grąža miestui yra net 7 eurai.
A.Ramaška priduria, jog kino festivaliai, įvardijami esą efektyviausiu kultūrinio turizmo skatinimo elementu. O Berlyno kino festivalis – puikus to pavyzdys, kadangi vasarį, vykstant festivaliui, mieste turistų būna kur kas daugiau nei vasaros piko metu.
Kasmet nuo 1951-ųjų Vokietijoje vykstantis festivalis, daugelio vadinamas tiesiog Berlynale, yra vienu svarbiausių ir didžiausių tarptautinių kino festivalių, kurį kasmet aplanko maždaug 500 tūkst. kino industrijos atstovų, tad imamės nagrinėti kaip gi Berlynalė keičia miesto veidą ir kodėl tai – Vokietijos sostinei gyvybiškai būtinas renginys.
Berlyno kino festivalio istorija
Berlynalės istoriją lydi karo ženklai. Jų nusiaubtam ir Šaltojo karo kalinamam miestui gyvybiškai reikėjo dviejų dalykų – atgaivinti kultūrinį miesto gyvenimą ir savaip reklamuoti laisvu laikytą Vakarų Berlyną.
Taip 1951-aisiais iki šiol veikiančiame kino teatre „Titiana-Palast“ pirmąsyk buvo suorganizuotas Berlyno kino festivalis, kurį atidarė Alfredo Hitchcocko filmas „Rebecca“.
1978-aisiais paraleliai festivaliui pradėta rengti Europos kino mugė (European Film Market, EFM). 90-aisiais perplanavus miesto centre esančią Potsdamo aikštę, kurią anksčiau kirto Berlyno siena, buvo nuspręsta, jog aikštė turi tapti naujos, vieningos Vokietijos simboliu. Aikštę padalinus į keturis sektorius ir čia įkūrus biurus, netrukus buvo nuspręsta vietovę paversti miesto kultūros centru, tad ilgainiui čia išdygo šiuolaikiniai kino teatrai ir Kino muziejus, verslo pastatai ir daugiabučiai.
O 2000-aisiais, švenčiant festivalio 50-metį, čia „atsikraustė“ Berlyno kino festivalis, padėjęs tašką ilgą laiką problematiška ir merdinčia laikytos vietos gaivinimo procese. Potsdamo aikštė ir jos apylinkės dar ir šiandien išlieka Berlynalės širdimi, kurioje vyksta daugiausiai su festivaliu susijusių renginių.
Turizmo skatinimas
Kasmet organizuojamą festivalį, kurio biudžetas šiemet siekė 27,2 mln. eur, paprastai aplanko beveik 500 tūkst. lankytojų, parduodama apie 330 tūkst. bilietų. Berlynalės duomenimis, 2019-aisiais į festivalį atvyko apie 18,6 tūkst. akredituotų svečių iš 135 pasaulio šalių, maždaug 3 500 žiniasklaidos atstovų iš 82 pasaulio šalių, o 400-ui programoje rodytų filmų buvo surengti 1 106 seansai.
Ne ką mažesni skaičiai iliustruoja ir Europos kino mugę – pernai čia lankėsi beveik 11 tūkst. kino industrijos profesionalų, parodytas 751 filmas, buvo įrengta keli šimtai stendų.
Vasarį viešint Berlyne, nepastebėti čia vykstant kino festivalį – tiesiog neįmanoma. Du metrus siekiantys raudoni lokiai, išdėstyti visame mieste, plakatais nukabinėtos sienos ir viešojo transporto stotelės, milžiniški ekranai, transliuojantys spaudos konferencijas, šimtai metrų raudono kilimo, garsenybių autografus medžiojantys smalsuolių būreliai ir visame mieste zujantys tūkstančiai žmonių, nešini vienodais krepšiais ir juostelėmis ant kaklų – visa tai primena, jog esi bene didžiausiame Europos kino festivalyje.
Visa tai primena, jog esi bene didžiausiame Europos kino festivalyje.
Tačiau grįžkime prie tų 22 tūkst. žmonių, kurie atvažiuoja į festivalį (neįskaitant paprastų kino teatrų lankytojų). Kiekvienas jų nuomojasi gyvenamąją vietą, naudojasi viešuoju transportu, išgeria puodelį kavos, maitinasi čia įsikūrusiose kavinėse, kartais neatsispiria suvenyrams ir nusiperka kažką mielo sau.
Remiantis „Visit Berlin“ portalo duomenimis, „Investment Bank Berlin“ 2013-aisiais atlikus Berlynalės analizę paaiškėjo, jog festivalio svečias per dieną vidutiniškai išleidžia 240–310 eurų (įskaičiuojant apgyvendinimą ir maitinimąsi). Jis taip pat mieste praleidžia maždaug 10 kartų daugiau laiko negu eilinis turistas, užtrunkantis čia vos 2–3 dienas. Banko skaičiavimais, Berlyno kavinėse, parduotuvėse ir viešbučiuose festivalio metu išleidžiama maždaug 100 milijonų eurų.
Berlyno kavinėse, parduotuvėse ir viešbučiuose festivalio metu išleidžiama maždaug 100 milijonų eurų.
Per pastarąjį dešimtmetį į Berlyną atvykstančių turistų skaičius išaugo 2,6 karto, o didžiausių turistų srautų sulaukiama būtent vasarį, mieste vykstant kino festivaliui. Berlynalę labai palaiko ir Vokietijos vyriausybė, kasmet suteikianti jai milijoninę paramą (festivalio biudžetas sudaro apie 20-27 mln. eurų. Maždaug trečdalį šios sumos skiria šalies valdžia).
Dėmesys mažiesiems miesto kino teatrams
2010-aisiais, festivaliui minint 60-metį, buvo nuspręsta kino festivalyje vykstančius seansus organizuoti ne tik moderniuose kino centruose miesto centre, tačiau ir rodyti filmus mažuosiuose kino teatruose atokesniuose rajonuose.
Pradėta vykdyti programa „Berlinale Goes Kiez“. Dauguma joje dalyvaujančių kino teatrų – nišiniai, ilgametes istorijas ir vos vieną ar kelias kino sales turintys mažyčiai kino teatrai, įsikūrę atokesniuose rajonuose ir primenantys Lietuvoje veikiančius kino teatrus „Skalvija“, „Pasaka“ ar „Romuva“.
Sprendimas dalį festivalio repertuaro rodyti juose stipriai prisideda prie šių kino salių išlaikymo, nes, kaip ir Lietuvoje, daugumai jų sunku konkuruoti su moderniais kino teatrais.
Šį sprendimą lėmė miesto valdžios noras į kino festivalį pritraukti daugiau atokesniuose miesto rajonuose gyvenančių miestelėnų, siekiant suteikti jiems galimybę lankytis festivalio filmuose, rodomuose šalia namų, tad vykdant programą „Berlinale Goes Kiez“, gyventojai raginami jų kaimynystėje įsikūrusias kino sales lankyti kiaurus metus.
Apie keletą įdomiausių Berlyne veikiančių kino teatrų, dalis kurių dalyvauja minėtoje programoje, šiemet taip pat rašiau čia.
Berlynalės prieinamumas visuomenei
Nuo pirmosios Berlynalės iki šių dienų festivalis išlaiko aiškią poziciją – jis skirtas visiems kino mylėtojams, o visų pirma – miesto gyventojams ir jo svečiams.
Nepaisant bene svarbiausio kino industrijos festivalio statuso (Berlynalė A klasės festivaliu, turinčiu tarptautinę žiuri tapo tik 1956-aisias), įsigyti bilietus į Berlyno kino festivalį gali kiekvienas norintis, o jų kainos vidutiniškai siekia 13 eurų. Kai Kanų kino festivalis – tik kino industrijos profesionalams skirtas renginys, į kurį miestelėnams įsigyti bilietus – neįmanoma.
Kasmet parduodama daugiau kaip 300 tūkst. kino bilietų ir šis skaičius nuosekliai auga.
Kasmet parduodama daugiau kaip 300 tūkst. kino bilietų ir šis skaičius nuosekliai auga. Nors buvusį festivalio direktorių Dieterį Kosslicką nuolatos kritikavo už ypač gausią ir aibę programų pristatančią kino festivalio programą, o Berlynalę neretai vadina pernelyg politizuotu renginiu, įvairovė, filmų gausa, dėmesys vokiečių kinui, kino istorijai ir jaunimui skirtiems projektams bei galimybė pamatyti egzotiškais atrodančius projektus – didžiausia festivalio stiprybė. O kiekvienam norinčiam suteikianti galimybę rasti savąjį filmą.
Berlyne norinčiųjų kvėpuoti festivalio rimtu netrūksta – apie bilietų pirkimo procesą šiemet jau rašiau ankstesniame savo tekste čia.
Galimybė atkreipti dėmesį į opias problemas
Kuomet tu – didelis ir garsus renginys, kasmet į save atkreipiantis milžinišką žiniasklaidos dėmesį, visuomenei pasakoti apie problemas, kurias nori spręsti drauge – daug paprasčiau.
Ne išimtis ir Berlynalė, įeinanti į žaliausių kino festivalių ratą. Renginio organizatoriai kasmet nuosekliai didina ekologiją skatinančių iniciatyvų skaičių ir didžiuojasi Berlynalei tampant vis žalesniu kino festivaliu, pasitelkiančiu kiną, kalbant apie opiausias socialines ir politines problemas.
Vokiečiai neatsilieka nuo gimtojo kino festivalio – šalies gyventojai nuolatos patenka į sąmoningiausių, žaliausių ir daugiausiai šiukšles rūšiuojančių šalių topus. Apie šiemet festivalio įgyvendinamas iniciatyvas ir Berlynalės suderinamumą su zero waste vėjais ir tvarumo tema, rašiau kitame savo tekste, kurį rasite čia.
