Eifelio bokštas taip įsišaknijęs Paryžiaus kraštovaizdyje kaip miesto simbolis, kad jį laikome savaime suprantamu dalyku. Tarsi Paryžius būtų gimęs tą pačią dieną kaip ir Eifelis. Jis čia buvo anksčiau, nei mes gimėme, ir nors atrodo labai modernus, palyginti, tarkime, su Egipto piramidėmis, tačiau beveik galima pagalvoti, kad jis čia stovi amžinai.
Dabar atrodo neįtikėtina, kad kadaise Gustave'o Eiffelio „baisų, beprasmį“ bokštą (kaip ji anuomet apibūdino kritikai), pastatytą 1889 m. Paryžiaus pasaulinės parodos ekspozicijai, po 20 metų buvo numatyta nugriauti. Neįtikėtina atrodo ir tai, kad šis bokštas, į kurį renkasi milijonai turistų, galėjo būti netgi nebaigtas statyti...
Iš tiesų bokštas buvo pradėtas statyti daug žmonių tam prieštaraujant ir buvo suplanuotas tik kaip laikinas statinys, skirtas įėjimui į Pasaulinę parodą. Kodėl laikinas? Mat bokštas tikrai milžiniškas: būdamas 300 metrų, jis beveik dvigubai aukštesnis už 169 metrų aukščio Vašingtono paminklą, kuris iki Eifelio buvo aukščiausias pasaulyje žmogaus sukurtas statinys. Paryžiečiai nuoširdžiai bijojo, kad bokštas nuvirs ir ant jų nukris 10100 tonų. Be to, ar žinojote, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje prie Eifelio bokšto buvo prijungta antena, padidinusi jo aukštį iki 324 metrų?
Tačiau kodėl šią geležinę piramidę šiandien laikome romantikos simboliu?
