Jau plaukdami į Ometepę iš tolo ežero vidury matome galingą ugnikalnį, kurio viršūnė apsitraukus debesimis, nors diena ir saulėta. Tai ugnikalnis Concepcion, kuris retkarčiais vis užsikosėja.
Artėjant prie salos išryškėja ir antrasis ugnikalnis Maderas, kurio krateris viršuje yra virtęs ežeru.
Jei pažiūrėtumėte į Ometepę per „Google Earth“ – suprastumėte, kodėl daugelis vadina šią salą moters krūtimis. Išties šie du ugnikalniai greta vienas kito atrodo labai gražiai ir netgi, sakyčiau, seksualiai.
Dievulis kurdamas žemę tikrai pagalvojo apie vaizdus iš viršaus.
Prisipažinsiu, iš toli abu ugnikalniai jau atrodė grėsmingai, o saloje važiuojant pro pat juos – vaizdai dar įtaigesni.
„Štai, prieš kelias savaites po gero lietaus ugnikalnio Concepcion akmenų nuošliaužos nusinešė kelis namus,“ – rodydamas į milžiniškus akmenis, plytų griuvėsius ir į nuneštus nuo žemės paviršiaus namus, kalba vietinis gyventojas. Jis sako, kad tai nieko ypatingo ir žmonės pripratę prie tokių nutikimų. (Ir jie tai vadina tiesiog nutikimais). Na, tikėsimės, kad mūsų namelis ugnikalnio papėdėje neturės nutikimų.
Apsigyvename visai ant ežero kranto. Baltu paplūdimio smėliuku šuoliuoja žirgai.
Kiek toliau – juodųjų grifų būrys smaguriauja į krantą išmesta dvėstelėjusia žuvimi. Ežeras banguoja taip, kad pažiūrėjus – nieko bendro su suvokimu apie tradicinį ežerą. Jis tikrai gigantiškas. Juk net senovės actekai Nikaragvos ežerą praminė saldžiąja jūra.
Mintys vėl mesteli kažkur į praeitį... Ispanai, piratai, visokiausi nevidonai kadaise ir iš čia iškrapštė indėnus, kurie buvo įsimylėję Ometepę, gyveno harmonijoje su šiais dviem ugnikalniais visai šalia savo saldžiosios jūros.
Sūpuodamasis hamake užsisvajoju ir lengvai snūsteliu. Bet...
