Atvykstame pačiu laiku. Pats Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega pasitinka mus sostinės autobusų stotyje! Cha, žinoma – tai tik jo didžiulis reklaminis stendas, sveikinantis atvykusius į Managvą.
Vėliau įsitikinsime, kad prezidento atvaizdas Managvoje, toks pats populiarus, kaip Che Guevaros Kuboje, ar Hugo Chávezo Venesueloje. Apskritai, įvairiausių lozungų socialistine tematika čia apstu:
Patriotizmas – Socializmas – Orumas – Padorumas – Lojalumas – Drąsa – Disciplina – Garbė – Atsidavimas – Sąžiningumas – Tvirtumas – Etika – Nuolankumas!!!
Visos įmanomos ir neįmanomos vertybės suplaktos viename stende. Kol kas politiniai lozungai ir komunistų skulptūros čia vieninteliai dalykai, kurie ryškesni už viską, ką matome aplink. Na štai, ir vėl susiduriame su tropiniu, ir, sakyčiau, egzotiniu socializmu. Įdomu palyginti skirtumus, sampratą:
Vietname ji tokia, Kuboje kitokia, mes augome dar kitokioje, tačiau iš esmės tai vienas ir tas pats motyvas – visi lygūs, nors neišvengiamai yra ir lygesnių... Skiriasi, matyt, tik mentalitetas, kurį formuoja klimato salygos. Ne daugiau.
„Ar čia yra ks nors gražaus?“ – klausteliu taksi vairuotojo pakeliui iš nudrengtos autobusų stoties iki mūsų svečių namų. Šis tik gūžteli pečiais: „Žmogau, kas čia gali būti gražaus, kai jau du kartus miestą sugriovė žemės drebėjimai? Jis atstatytas vėl ir vėl. Taip jau yra – Managva neturi nei senamiesčio, nei gražių istorinių vietų. Tačiau kas tikrai vertingo – tai Managvos ežeras.“
Ir tikrai, šalia jo, be abejonės, ryškiausi Nikaragvos sostinės objektai – pramogų ir restoranų „miestelis“, į kurį patenkame tik susimokėję tam tikrą mokestį. Taip pat netoliese – žymi Jono Pauliaus II aikštė ir didžiulė katedra „be sielos“.
Dėl ko be sielos? Ji tuščia, visa sutrūkinėjusi ir bebaigianti subyrėti. Į Katedrą netgi draudžiama užeiti.
Bandome patekti bent arčiau jos. Tačiau visas gatves katedros link užtvėrusios didžiulės policijos pajėgos. Sako, kad negalima čia praeiti, nes tuoj atvažiuos šalies prezidentas (ir vėl JIS mums stoja skersai kelio) į katedros aikštę sakyti kalbos bei atiduoti pagarbą žuvusiems revoliucijoje už šalies laisvę.
Na, gerai, ką darysi, pasižiūrime bent iš toli į patį įdomiausią objektą visame mieste.
Tolumoje šios didingos bažnyčios sutrūkinėjusias sienas ir kupolus gražiai nudažo vakarėjanti saulė. Pagalvojame, kokia katedra turėjo būti graži, kuomet dar alsavo gyvybe. Suprantame, kad žemės drebėjimai šiems regionams pridarė rimtų bėdų. Ir dėl to tai tikrai pati nykiausia sostinė, kokią kada nors teko matyti.
O juk kadaise dėl sostinės titulo ilgai ginčijosi gražiausi šalies miestai Granada ir Leonas. Tik nuo 1852 metų buvo nuspręsta sostinės vardą suteikti Managvai.
Krikščionybė – Socializmas – Solidarumas! Dar vienas lozungas visai ant lėktuvo uodegos (tiesa, tai lėktuvas-muziejus, skirtas neturtingiems šalies gyventojams pasižvalgyti po jo vidų ir pereiti iš vieno galo į kitą). Kaip paaiškina „muziejaus“ prižiūrėtojas: „Retas nikaragvietis gali įsivaizduoti, ką reiškia skristi lėktuvu. Žmonėms be galo įdomu įkišti nosį vidun į saloną bei pilotų kajutę.“
Dauguma žmonių vos suduria galą su galu. Ir ką man tai primena? Tiesa, juk čia taip pat kažkada praėjo Che Guevara. Ironizuoju. Bet išties, tenka pastebėti, kad šalyse, kuriose praslinko socialistinės idėjos, liko tik skurdas ir „šlapenkos“ skonis burnoje. Nors daugelis nikaragviečių aukština Che, Chavesą ar dar daugybę visokiausių komunistų revoliucionierių – jie taip pat yra ir uolūs katalikai.
Žmonės – kaip ir daugelyje mūsų kelionių – geri, nuoširdūs, malonūs, paslaugūs. O gal čia tik mes matome tokį iškreiptą vaizdą?
