Karibų neįtikėtinas žydrumas pavergtų net ir aklą, o indėnų nuoširdumas, ko gero, sutrupintų marmurą. Mudu su Irma žnaibomės, ar tikrai nesapnuojame ir geriame akimis viską, kas plaukia pro mus. Mūsų širdys po truputį kreipia žvilgsnius į viršų. Mes ir vėl užuodžiame laisvės kvapą visa krūtine.
„Žiūrėkit, žiūrėkit, aštuonkojis kriauklėje!“ – šūkteli Emanuelio draugas, iš žydros Karibų gelmės ištraukęs delne telpančią kriauklę, kurioje prisiglaudęs mažuliukas aštuonkojukas. Indėnas paduoda savo radinį man į rankas.
Pagalvoju, kad būtų gerai panaudoti jį žvejybai, gal pagautume kokią barakudą? Bet mano mintis nutraukia Emanuelio sūnelis Eideris, padaręs ypač gailią veido išraišką sako mums visiems: „Paleiskime jį – jis juk dar toks mažiukas, tegul auga.“
Dar kartą įsitikinu, kad indėnų genuose jau nuo vaikystės meilė gamtai yra įgimtas reikalas. Susigėstu pats prieš save, kad norėjau mauti ant kablio tokį mažą aštuonkojį. Beje, paleidus jį atgal į jūrą, šis dar kurį laiką apsimeta, kad yra negyvas, ir supratęs, kad jam niekas negresia, sprunka kaip įmanydamas.
Kitas Emos draugas indėnas Reni yra pagrindinis duonkepys San Ignacio saloje, tačiau jis būdamas su mumis toli nuo namų tik pats gūžteli pečiais ir šypteli: „Na, kartais pasitaiko išimčių, viskas čia gerai, badu dėl to niekas nemirs. Juk atvyko mano bičiulis ir dar atsivežė draugų iš Lietuvos.“
Tik vėliau sužinome, kad tą dieną saloje gūžčiojo pečiais ir daugiau San Ignacio salos gyventojų, likusių be duonos. Mums ir juokinga, ir žavu, ir be galo smalsu, ar gavo duonkepys pylos nuo bendruomenės, ar ne?
Kitą dieną sėdame į kanoją ir apiplaukiame pačias tolimiausias Karibų saleles, į kurias mūsų nenuplukdytų, ko gero, net pati geriausia kelionių agentūra pasaulyje. Esame visiškai nepaliestuose žemės lopinėliuose. Vertinantys stilių mane tikrai supranta: pavyzdžiui, kai užsivelki savo mėgstamo dizainerio marškinius, kurių daugiau niekas neturi, tiktai tu – jautiesi išskirtinai. Jausmas fantastiškas. Taigi mūsų ego dabar patenkintas visais 200 procentų.
Katiną čia atplukdė viena šeima už bausmę, kad šis suėdė jų kalbančią papūgą. Štai tokia, va, istorija.
Netrukus atplaukiame dar į vieną negyvenamą salą, kurioje mus pasitinka perlysęs, perdžiūvęs katinėlis. Net širdį suspaudžia, kai mes išsitraukiame egzotiškai paruoštų sraigių su ryžiais ir salotomis, o katinukas pradeda rodyti prašymo spektaklį, kuris primena natūralų katinišką valerijono apsiuostymo šokį. Pamaitiname vargšelį, bet...
„Katiną čia atplukdė viena šeima už bausmę, kad šis suėdė jų kalbančią papūgą. Štai tokia, va, istorija“, – trumpai paaiškina Mani, ant kojos pirštų susinėrusi specialius siūlus apyrankei pinti. Jau po poros dienų gražus dirbinys puikuosis ant Irmos riešo.
Blemba, bet vis tiek labai gaila katinuko, kad gavo tokią bausmę. Juk jo toks instinktas – valgyti visokias peles, papūgas. Ech, katinas gurmanas, robinzonas, tremtinys, ką čia ir bepridursi.
Grįžtame į didžiąją salą San Ignacio ir jos gale užsukę į vienos šeimos namų kiemą nustembame – net 6 vėžliai plaukioja baseinėlyje, kuris įrengtas tiesiog Karibų jūroje. Visai netoliese su teptuku rankose sėdi ir indėnas dailininkas. Jis tapo moterų aktus. Pirmą kartą matau indėną menininką vyrą. Dažniausiai savo siuviniais ir kultūros puoselėjimu kunų gentyje garsėja tik moterys.
Štai, nejučia atslenka nuostabus Karibų šiltas vakaras, kurį vos vos spėjame sugauti. Taip, jau tokie čia spruklūs vakarai. Diena nuo pat ankstyvo ryto, tik staiga žiūrėk – jau naktis. To vakaro – vos valanda. Taip yra todėl, kad tropinėje juostoje saulė nusileidžia taip greit, kad net atmerktomis akimis gali stebėti visą saulėlydį. Nuostabu. Gražu beprotiškai.
Prie kranto Ema vėl kraunasi ant peties pilną dėžę omarų. Pagalvoju, oho, tai bent prabanga. Kasdien omarai (daug šauktukų). „Paėmiau iš senioko omarų už 10 dolerių, šį vakarą šiek tiek užkąsime,“ – per daug nesureikšmina Emanuelis. (Gerame restorane 1 omaras kainuoja „konkrečiai“).
Na, ok – užkąsim tai užkąsim. Vakare jau sėdime prie stalo ir net 15 omarų garuoja priešais mus. Tikras indėniškas omarų iššūkis. Visi čepsim ir laižomės pirštus.
Šnekučiuojamės sau jaukiai, kai staiga į trobelę įeina graži ir net, sakyčiau, viliojančios išvaizdos, įkypų akių indėnė. Aš ją neįkyriai nužiūriu. Irma trinkteli man į šoną. Aš klausiamu žvilgsniu atsisuku į žmoną ir mirkteliu, kad viskas ok, juk tai natūrali vyriška reakcija. Ji „atlaidžiai“ pakelia vieną antakį. (Prisipažinsiu – žaviuosi moteriška pavydo nata. Jausmų muzikai ji suteikia saldumo).
Emanuelis pristato: „Čia mano sesuo Deylis. Labutis, sesut, ką tu?“ Susipažįstame, apsimėtome keliais sakiniais. Labai maloni moteris, trys vaikai, laimingas gyvenimas toli nuo chaoso. Smalsumo dėlei paklausiu – kiek jai metų? „Man 27“, – atsako Deylis, o Ema lyg tarp kitko mesteli seseriai: „Eik tu sau, kada čia spėjai su tais metais?“ Visi pasijuokiam, pasijuokiam, pakalbam, pakalbam, ir vakarinė dalis vėl baigiasi hamakuose.
Prieš miegą, kas vakarą, vaikai, it ritualą, atlieka šiuolaikiškas apeigas. Pažaisti kompiuterinį žaidimuką Mario – yra būtinybė. Į trobelę susirenka Deylis ir aplinkinių šeimų vaikai. Porai valandėlių tėvai gali nesukti galvos – visi vaikai bus apspitę žaidimuką.
Kitą dieną nusprendžiame pakeisti aplinką ir patraukiame į žemyną. Į džiungles. „Prieš 4 metus šių upių vagos buvo visai kitaip išsiraizgiusios. Oho, laikas keičia daug dalykų gyvenime. O gyvenimas juk ir yra laikas. Ar tinkamai jį vertiname?“ – filosofiškai žvilgteli Ema. Jam pritaria ir gražioji Mani.
Po kurio laiko ateiname į labai keistą ir labai platų taką, kurį per kelis metus jau baigia pasiglemžti džiunglių platybės. Tai buvęs oro uostas. Paskaičiuojame kelią į vieną pusę pėsčiomis – lygiai 10 minučių.
Pasidarome greitai greitai kelias bendras nuotraukas, bet džiunglių moskitai išprašo mus iš jų teritorijos dar greičiau. Ups.... Daug įkandimų dar nešiosimės kelias savaites. Čia jums ne lietuviški uodai. Indėniškų uodų įkandimai lieka ilgam. (patikėkit....)
Ei, mielieji, juk dar nesakiau (bet ir taip aišku), kad su manimi – mano kelionių draugelis smuikas, tad ošiant jūrai kelios melodijos gimsta tiesiog čia ir dabar. Jos atsiranda, rodos, iš niekur (o gal kaip tik iš pačios širdies centro?). Pagalvoju, nusišypsau, sukuriu, pagroju, sriūbteliu karštos kavos ir apkabinu savo moterį...
Ta ta ta taaaam!!! Anonsuoju kitą dienoraščio dalį: taigi, bus pateikta daug įdomių faktų apie indėnų kunų kongresą, filosofiją, vertybes ir papročius. Aplankysime katalikų bažnytėlę, pagerbsime Emanuelio proprosenelį, kuriam saloje netgi pastatytas paminklas. Užsuksime pagroti ir pažongliruoti į mokyklą per ilgąją pertrauką, kur didžiausiomis ovacijomis mokiniai priims svečius iš Lietuvos, pasitrinsime uoste (jei taip jį galima būtų vadinti). O svarbiausia – viskas iš pirmų lūpų.
Iki malonaus,
Linas
TAIP PAT SKAITYKITE: Linas Adomaitis: indėnai, neįžeidžios svastikos ir rojus žemėje (I dalis)
P.s. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle „Facebook“.
Adomaitis Travel Diary
ttps://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
