1975 metais sukurto A.Tarkovskio filmo „Veidrodis“ pradžioje yra tokia scena – jaunuolis pasakoja, kas jis yra, iš kur atvyko. Mikčiodamas, sunkiai rinkdamas žodžius. Hipnozės seanso metu moteris jaunuoliui liepia susikoncentruoti į savo rankas, visas mintis perkelti į pirštus. Rankos vis labiau įsitempia, sunkėja. Moteris suskaičiuoja iki trijų – ir jaunuolio rankos tampa nepajudinamos. Tada ji pažada „nuimti“ šią būseną, po kurios jaunuolis turėtų kabėti „garsiai ir lengvai, nebijodamas savo balso“. Moteris vėl suskaičiuoja iki trijų. Ir jaunuolis garsiai ištaria: „Aš galiu kalbėti.“
Galbūt bijojo temos
Kaip šį „aš galiu kalbėti“ suvokia A.Tarkovskio sesuo? „Mikčiojimas šiame filme man reiškia negalėjimą pasakyti tai, ką gali pasakyti, kas yra tavyje, tačiau bijai ar nedrįsti kalbėti garsiai. „Veidrodyje“ galime pamatyti daug detalių iš autoriaus biografijos. Detalių, prie kurių mano brolis kurį laiką galbūt bijojo priartėti, nesurado būdų, kaip tai padaryti“, – „15min“ pasakojo M.Tarkovskaja. Jos teigimu, šiame filme atsispindi įvairūs režisieriaus gyvenimo periodai, o svarbiausi čia – praradimo, nesupratimo ir sąžinės klausimai, kuriuos autorius gvildena pradėdamas nuo savęs ir artėdamas prie šeimos, moters ir vyro, tėvų ir vaikų santykių temos.
„Mes kiekvienas prisimename, kas svarbu. Andrejaus prisiminimai iš vaikystės, paauglystės, brandos... Apie daug ką buvo skaudu kalbėti. Apie tėvą, kuris paliko jį ir motiną. Apie save patį, kuris, kaip ir tėvas, paliko sūnų ir pirmąją žmoną. Tai skaudžios patirtys, sunkiai išgyventos aplinkybės, kurias suprantame mąstydami, bręsdami. Bet šį filmą reikia žiūrėti ne kaip A.Tarkovskio istoriją, o kaip istoriją visiems. Manau, kad tikras kūrinys paliečia kiekvieną, net jeigu autorius jame kalba apie asmeninius išgyvenimus“, – kalbėjo režisieriaus sesuo ir pridūrė, kad filme galime matyti savotiškų A.Tarkovskio kūrybinės brandos atspindžių.
Vienas ryškiausių jo darbų kine „Veidrodis“ buvo sukurtas po „Ivano vaikystės“ (1962 m.) „Andrejaus Rubliovo“ (1969 m.) ir „Soliario“ (1972 m.) – prieš „Stalkerį“ (1979 m.), „Nostalgiją“ (1983 m.) ir „Aukojimą“ (1986 m.).Kai brolis išėjo anapus, tam tikra prasme sudužo veidrodis, kurio šukes reikėjo surinkti. O renkant šukes jos gali sužeisti ir širdį.
Veidrodis šukėse
M.Tarkovskaja beveik dešimtmetį rašė atsiminimų knygą „Veidrodžio šukės“. Tačiau paėmusi ją į rankas suprato, kad jaučia tą patį, jaučiasi lyg nieko nebūtų užrašiusi. „Kuriantieji galvoja, kad pasakius, užrašius tampa lengviau. Lyg atsikratai susikaupusio skausmo, asmeninių išgyvenimų. Deja, tai nepavyko mano broliui, sukūrusiam autobiografinį „Veidrodį“, tai nepavyko ir man, norėjusiai apie tėvą ir brolį kalbėti atvirai. Atvirai tiek, kiek galiu būti atvira“, – sakė pašnekovė.
Ji pripažino rašydama kartais verkdavusi – ne tik dėl to, kad žmonių, apie kuriuos rašė, nebėra šalia. Knygoje gausu Tarkovskių šeimai jautrių detalių, tik jiems vieniems svarbių šukių, kurios sužeidžia ir dabar. „Brolio kūrybingumas, jautrumas susipynė su tam tikromis savybėmis, dėl kurių būti šalia kartais reikėdavo nemažų pastangų. Kai brolis išėjo anapus, tam tikra prasme sudužo veidrodis, kurio šukes reikėjo surinkti. O renkant šukes jos gali sužeisti ir širdį. Šukėse matai savo šeimą, galbūt jau kitokią nei veidrodyje, matai ir save pačią, norinčią pasakyti tai, kas jautru, labai asmeniška, tačiau svarbu ir kitiems“, – teigė A.Tarkovskio sesuo.
Renginių ciklas „Įamžintas laikas“
Dramaturgijos meno instituto Rusijoje profesorė, dokumentinių knygų apie brolį režisierių ir tėvą poetą sudarytoja M.Tarkovskaja į Lietuvą atvyko su vyru, režisieriumi Aleksandru Gordonu ir režisieriumi Viačeslavu Amirchanjanu. VšĮ „Meno avilys“ rengiamame renginių cikle „Įamžintas laikas“ iki liepos 6–osios numatytos vaidybinių ir dokumentinių filmų peržiūros, poezijos skaitymai ir atsiminimų vakarai. Daugiau informacijos rasite čia.
