Pirmasis Merūno dienoraštis jau pasiekė Lietuvą:
„Nuo pat pradžių, puikiai žinodamas, kiek laiko teks būti be šeimos, kokia ilga kelionė laukia ir kaip tai mane gali paveikti kaip žmogų, taip pat kokie yra organizacinės komandos lūkesčiai, deja, teorija su praktika niekada nebuvo vienas ir tas pats.
Penki skrydžiai, trisdešimt valandų kelionė, nekėlė didelės atgaivos kūnui ir sielai, nes tikrai sunku, ypač, kai skrydžių kokybė kelionės galo link, tik sunkėja. Atvykus į galutinį tašką – TETE oro uostą, supranti, kad šypseną keliantis Palangos oro uostas, lyginant su Afrikos TETE yra oazė vidury dykumos. Viskas čia suspausta, atvykėliai atsiiminėja keistą į „baulus“ panašų bagažą, daug triukšmo ir šypseną keliančios reklamos, užrašytos iš skardos iškirptomis raidėmis. Tačiau įžanga kelia tik egzotikos pojūtį.
Mus pasitikęs UNICEF komandos senbuvis Gabrielius ištikimai dirbantis dvidešimt septynerius metus šioje organizacijoje, po pažinties su rūpesčiu davė suprasti, kad tamsus paros metas Afrikoje yra pakankamai pavojingas laikas ne tik mums, bet ir tiems, kas šiuo paros metu keliauja šalia kelio, kuriuo mes važiuosime į nakvynės vietą, tad pasiūlė nedelsti ir judėti tikslo link. Tik vėliau buvo paaiškinta, jog kasmet kelyje žūsta daug vaikų, suaugusių pėsčiųjų, nekalbant jau apie gyvūnus. Keliai tamsiu paros metu praktiška nėra matomi. Tuo įsitikinom ir mes – aklina tamsa, kurioje išryškėja pralenkiami vaikų ir suaugusių nešančių ryšulius ant galvų siluetai.
Vidurnaktį atvykus į viešbutį, supratom, kad nuotykiai tik prasideda, „hostelio“ tipo bendrabutis mus pasitiko su visa galva mažesniu už mane apsaugininku, apsivilkusiu jūreivio marškiniais ir labai rimtu veidu, nužvelgęs mus nuo galvos iki kojų pagaliau praleido i globą per žingsnį nuo jo laukiančiam durininkui, šis kažką portugališkai sumurmėjęs, įjungia šypseną ir leidžia mus į vidų.
Netrukus gavus visiems ekspedicijos dalyviams raktus nuo kambarių, siurprizai tęsėsi. Viename iš numerių, prieškambary mus pasitiko, afrikietis vyras su trumpikėmis – supratom, jog patalpa prie miegamojo durų – laisvai lankoma ir tai yra normalu tokio tipo viešbutyje. Man staiga toptelėjo mintis, „o kvapas irgi turi būti tokio tipo viešbutyje?“ Kiek vėliau buvo paaiškinta, kad čia pastoviai naikinamų nepageidaujamų gyvių nuodų kvapas – patikėkit, sunku apibūdinti, tai ką užuodėm.
Kadangi mėgstu juodą humorą, kolegoms tariau: „kaip suprantu mes visame viešbuty gyvensim vieni, matyt nuodai tikrai padeda, nes likusių gyventojų po nuodų taip pat neliko... Manau, mūsų lietuvių taip lengvai nepaims.
Vedini kilnių tikslų ir minties apie miegą su šypsenom, komanda sėdo aptarti kitos dienos planų, nes laikas nelaukia, o darbo tikrai labai daug. Aiškiai susidėlioję maršrutus, tiksliai žinojom, jog nuo septintos valandos ryto patrauksim susitikti su valstybinių organizacijų vadovais morališkai remiančiais UNICEF organizaciją, padedančiais gauti leidimus filmuoti ir skelbti Mozambiko regiono tragediją, be galo didelį vaikų mirštamumą iki penkių metukų. Kokia kita diena ir kokios asmeninės vaikų tragedijos laukia mūsų, žinojo tik kažkas iš aukščiau, buvau įsitikinęs, jog nuo garsiai dirbančio kondicionieriaus neužmigsiu, bet su mintim apie šeimą ir negalėjimą dėl blogo telefono ryšio jai parašyti, kad aš sveikas, ir jau vietoj....užmigau“.
V.Kochanskytė: „kodėl aš čia atvykau?“ arba akistata su Mozambiko vaikų akimis
Virginijos Kochanskytės pirmasis dienoraštis:
„Pirmas klausimas, kurį man ir Merūnui, prieš išskrendant į Mozambiką, dar Vilniaus oro uoste uždavė režisierius Jonas J. buvo: „Kodėl vyksti į misiją?“
Kodėl? Toks paprastas klausimas, o pasirodo, ne taip lengva į jį atsakyti. Režisierius mano atsakymą priėmė, pasakė gerai. Regis, tikrai sugebėjau suformuluoti įtikinamą atsakymą, bet jutau, kad esminės priežasties kažkodėl negaliu suformuluoti.
Tikrai, kokio velnio trenktis į pasaulio kraštą, jei nežinai, dėl ko... Juk ne turistauti skrendu, žinau, kas laukia. Trisdešimties valandų varginanti kelionė, trys persėdimai, du skrydžiai beveik po trejetą valandų, du po šešias valandas, alinantis laukimas oro uostuose, deguonies trūkumas, oro uostų ir lėktuvų ,,sveikas“ maistas... Paskui filmavimai karštyje, ilgos kelionės liūčių išvarpytais molio keliais, nutvilkanti, šiurpi skurdo realybė, kuri taip sukrėsdavo, kad neleisdavo užmigti iki paryčių. Patyriau tai jau tris kartus –UNICEF Lietuva misijose į Kambodžą, Tanzaniją, Haitį. Taip, šitas "realybės šou" į turistų rojų visai nepanašus...
Tad, ko gi ten ir vėl skrendu? Dvi kelionės dienas bandžiau sau atsakyti. Kad iš pradžių buvo smalsu, įdomu, o dabar vykstu, nes esu įsipareigojusi UNICEF Lietuva... Kad norėjome dalyvauti pasaulio tautų bendrijos gyvenime, tai nebegalime gyventi su sovietmečio palikimo nuostata, taip gaja dar ir šiandien: ,,moja chata s kraju, ničevo neznaju“ ( ,,mano troba nuošalėj, nieko nežinau“). Deja, deja, naujo gyvenimo realybė liudija, kad ne mūsų reikalų šiame pasaulyje nebėra ir... nebebus. Juk negalim, kaip tie pasakos triušiai slėptis po kopūsto lapu – pasaulio problemos mus suras bet kur. Ar ne taip dabar ir atsitiko? Kalbu apie Europą pribloškusią pabėgėlių bangą. Pabėgėlių iš savo namų. Tai gal geriau padėti išspręsti tiems pabėgėliams jų skaudžias problemas, kol jie dar namie, o ne laukti, kol tos problemos atkeliaus į tavo namus... Gal keliaukime pas juos ir padėkime jiems jų namuose? Jie tik nudžiugs – kas norės palikti savo namus, jei juose gera gyventi.
Tai irgi atsakymai, kuriuos galėčiau pateikti režisieriui, bet tik šiandien, nuvykus į kaimą susitikti su šeimomis, kurių gyvenimo istorijas filmuotoje medžiagoje parvešime Lietuvos žmonėms, išvydusi vaikus, supratau, ką pasakysiu režisieriui, kai jis manęs paklaus: ,,Kodėl čia atvykai?“ Pasakysiu, kad reikėtų kiekvienam civilizuoto pasaulio piliečiui, bent kartą aplankyti kažkurią iš skurdžiausių pasaulio šalių ir pasižiūrėti į vaikų bei jų mamų akis. Akis, alkstančias gyvenimo. Ir tose akyse perskaitytų atsakymą – padėkite man IŠGYVENTI“.
Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių, pagal pragyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike yra ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkių metų mirtingumo lygis. Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV/AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 000 gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 000 vaikų nesulaukia savo pirmojo gimtadienio ir 85 000 – savo penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 milijonai našlaičių.
Paaukoti Mozambiko vaikams galima jau dabar. UNICEF primena, kad skambindami trumpuoju numeriu 1891 (1,45 €), išgelbėsite vieno vaiko gyvybę, skambindami 1892 (2,90 €) – dviejų vaikų gyvybes. Daugiau paaukoti galima užsukus į internetinę svetainę www.unicef.lt
Apie UNICEF
UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.
Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“
UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Mozambike – tai penktasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.
Per ketverius metus UNICEF organizuojamose misijose: Kambodžoje, Siera Leonėje Tanzanijoje ir Haityje, dalyvavo tokie žinomi žmonės: dainininkas Marijus Mikutavičius, aktorė Jurgita Jurkutė – Širvaitė, TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė – Jakovleva, olimpiniai vice čempionai kanojininkas Jevgenijus Šuklinas ir boksininkas Evaldas Petrauskas, žurnalistė, TV laidų vedėja Beata Nicholson, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.
