„Tokias giliai įstringančias istorijas galima palyginti su dantų pasta. Kai ją išspaudi iš tūbelės, atgal nebesugrūsi. Taip ir šis filmas – kartą pamatę, „atmatyti“ jo jau nesugebėsite“, – sako režisierius.
Tai, kad G.del Toro moka labai įtaigiai pasakoti šiurpias istorijas, įsitikino tie, kurie jau matė garsiausius jo darbus – „Pano labirintą“, „Pragaro vaikį“ ar „Ugnies žiedą“. Kurdamas „Šiurpias istorijas pasakojimui tamsoje“, dviejų „Oskarų“ laimėtojas drauge su režisieriumi Andre Øvredaliu veiksmą perkėlė į 1968-uosius, nes šis laikotarpis filmui suteikė dar daugiau tamsos.
„Tuo metu valdžia mums pasakojo pasakas, daug melavo, tad labai simboliška ten grįžti su šiurpiomis istorijomis. Tada nebuvo „Google“ ir mobiliųjų telefonų, kas leido veikėjus dar labiau izoliuoti nuo likusio pasaulio. Bet įdomiausia tai, kad praeitį mums pavyko suderinti su dabartimi – sukūrėme neįtikėtinus vizualinius sprendimus, panaudojome naujausias technologijas. Pati tema aktuali ir šiais laikais – pasakojimai, paskalos yra labai destruktyvus dalykas ir gali greitai sugriauti gyvenimus“, – pasakoja G.del Toro.
Filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ pasakos apie tai, kaip ieškodama aštrių pojūčių grupelė paauglių užklysta į didžiulį apleistą namą, kur suranda senovinę ranka parašytą knygą. Sužavėti paaugliai iškart pasineria į knygoje surašytas šiurpą keliančias istorijas.
Galiausiai jie suvokia, kad tose istorijose minimų aukų vardai stebuklingai sutampa su jų pačių vardais. Pirminę reakciją – kad tai „nerealu“ ir „kieta“ – netrukus pakeičia sutrikimas, šokas ir tikras siaubas, nes šiurpios istorijos viena po kitos tampa realybe. Senos knygos puslapiuose įkalintos kraupios ne šio pasaulio būtybės atgyja su vieninteliu troškimu: žudyti.
Kuo baigsis istorija ir ar po filmo nuo šiol bijosite miegoti tamsoje, sužinosime jau nuo rugpjūčio 9 dienos, kai mūsų šalies kino ekranuose pasirodys naujausias G. del Toro siaubo filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“.
