Tai truko neilgai.
Bent jau sprendžiant iš pirmojo per pastaruosius dvejus metus „Oskarų“ raudonojo kilimo be kaukių, be socialinės distancijos. Iš esmės galima tai suprasti: tiesiog velniškai įdomu grįžti ir masiškai dėvėti nuostabius drabužius. Be to, šiuo metu pasaulyje yra daug niūrumo, o jei kino pasaulis ir moka ką nors daryti, tai nuo jo pabėgti.
Bet ar tai turi būti pabėgimas į praeitį, ar į celiuloido burbulą? Pandemija suteikė galimybę atsinaujinti. Ar nevertėjo ir raudonajam kilimui iš naujo nustatyti, kaip mes apibrėžiame aprangą ir eleganciją? Ar įmanoma, kad kilimo svečiai būtų peržengę undinėlių ir pasakų su „Spanx“ drabužiais ribas?
