Kaip rašo „VICE“, 2015-aisiais išleistas „To Pimp A Butterfly“ yra vienas geriausių visų laikų albumų. Paveikios lyrikos ir džiazo kupinas albumas, pranokęs lūkesčius. Albumas, įtvirtinęs Kendricką Lamarą kaip tikrą vizionierių – repo karalių, novatoriškąjį pasakotoją ir didelės socialinės vilties švyturį.
Kendrickas naudoja bliuzo ir soulo elementus, tačiau juos derina su gangsta fanku. Klausytis jo – tarsi klausytis džiazo, tačiau, kaip Kendrickas kartą sakė prodiuseriui Soundwave, – džiazo, „padaryto nemaloniu“.
Tokios dainos kaip „Alright“ – kaip protesto himnai, o daugelis kitų albumo kūrinių susijusios su „Black Lives Matter“ judėjimu JAV ir JK, rašoma „VICE“.
O dabar, praėjus penkeriems metams nuo albumo pasirodymo, išleista pirmoji K.Lamaro biografija – apdovanojimus pelniusio žurnalisto Marcuso J.Mooro knyga „The Butterfly Effect: How Kendrick Lamar Ignited The Soul of Black America“.
Joje – pasakojimai apie Kendricko karjerą ir tai, kaip gimė atlikėjo dainos. Pavyzdžiui, intriguojantis faktas, kad garsusis kūrinys „King Kunta“, šiuo metu „YouTube“ turintis daugiau nei 100 milijonų peržiūrų, buvo įkvėptas reperio Mausberg iš Komptomo 2000-ųjų dainos „Get Nekkid“. Beje, Mausberg gyvybė tais pačiais 2000-aisiais užgeso, kai šis buvo nužudytas būdamas vos 21-erių.
„VICE“ gavo minėtos knygos ištrauką. „Tai perskaityti verta“, – teigiama portale.
Kviečiame paskaityti ir mes:
„To Pimp a Butterfly“ albumas, įtraukęs džiazą ir kitas tradicines juodaodžių muzikos formas, buvo revoliucinis. Manyta, kad džiazas skirtas vyresniems žmonėms, o atliekamas žilaplaukių veteranų mažuose klubuose tam tikroms auditorijoms. Tačiau Kendricko albumas nuplėšė šį suvokimą: šie muzikantai buvo naujai šaunūs. Tai nebuvo 1950-ieji ir jie nebuvo Johnas Coltrane'as, Herbie Hancockas ar Charlie „Bird“ Parkeris.
„Jie nenaudojo senų džiazo muzikos pavyzdžių ir jiems nereikėjo senų džiazo muzikantų, – apie albumo „To Pimp a Butterfly“ įrašus kalbėjo prie jo dirbęs Robertas Glasperas. – Čia tikrasis hiphopas sutiko džiazą. Tai buvo kažkas, ką aš jau dariau savame pasaulyje, bet daryti Kendrickui – tai viską pakeitė.“
Ryanas Porteris „Butterfly“ įrašus vertino kaip būdą suteikti naują gyvenimą tiems, kurie jau buvo puikūs instrumentalai tokių prodiuserių kaip Taz Ar-nold, Sounwave, Rahki ir Whoarei.
Pavyzdžiui, dirbta prie dainos „King Kunta“, sukurtos Sounwave ir Thundercat, kai šie žiūrėjo japonų anime „Fist of the North Star“ ir valgė iš japonų greitojo maisto tinklo „Yoshinoya“. Todėl, kad Sounwave buvo džiazo galva ir todėl, kad jis su Kendricku tokį skambesį naudojo visame „To Pimp a Butterfly“ albume, originalus „King Kunta“ ritmas taip pat buvo stipriai orientuotas į džiazą. Kendrickas teigė, kad jam tai patiko, tačiau panoro šiurkštesnio skambesio. „Tada aš pridėjau skirtingus būgnus, supaprastinau, Thundercat kūrinį papildė bosiniais garsais.“
Kendrickas nenorėjo, kad kūrinys skambėtų kaip hiphopas, tai turėjo būti šiurkštus fankas. Jis paprašė Sounwave pradėti išiminėti visus džiazo elementus ir galiausiai „King Kunta“ tapo dulkėta kilpa, kuri skamba kaip Rosecrans alėja Komptone, Kalifornijoje, vasarą.
Pats kūrinio ritmas pagerbia Komptono reperį Mausberg, 2010-aisiais išleidusį dainą „Get Nekkid“. Kendricko kūrinyje naudojami tokie patys būgnai, akordai ir gili bosinė linija, taip pašlovinant talentingą muzikantą, kuris taip ir nepadarė didelės karjeros.
Kūrinio pavadinimas – duoklė vergui Kunta Kinte, kuris buvo pagrindinis veikėjas 1970-ųjų Alexo Haley televizijos mini seriale „Roots“. Seriale Kuntai nukertama koja už bandymą patekti į laisvę. Kendrickas tai panaudojo kaip metaforą kovoje su neapykanta: „Nesvarbu, kokio tipo veiksmus ar kardą jūs nešatės, niekada nenukirsite kojų, kurios bėga vedamos Dievo jėgų.“
Kendrickas taip pat pasiėmė žodžius iš kitos juodaodžių muzikos legendos – Jameso Browno, soulo krikštatėvio, sunkiausiai dirbusio žmogaus šou biznyje. Brownas buvo modernios juodaodžių muzikos architektas ir tam tikra prasme hiphopo muzikos pionierius. Pripažįstama, kad poetas Gilas Scottas-Heronas panaikino ribą tarp repo ir poezijos, bet Brownas su savo neramiais fanko įspaudais ir klausimo-atsakymo stiliumi yra viena svarbiausių juodaodžių muzikos ikonų.
Kendrickas atvaizdavo Browną kūrinyje „King Kunta“, panaudojo tą patį ritmą, ir, pasitelkęs jo dainos „The Payback“ eilutę, kreipėsi į tuos reperius, kurie, užuot kūrę patys, apgaudinėja pasisamdę slaptus dainų kūrėjus, kas hiphope yra kardinali nuodėmė: „Reperis su šešėliniu dainų autoriumi? / Kas, po velnių, atsitiko?“
Tuomet dainoje yra tam tikri momentai, kurie atspindi aplink Kendricką pradedančią formuotis naują minią – daina vaizduoja pergalingą reperio sugrįžimą po daugelio metų, praleistų kelyje atrandant naujus dalykus. Jam grįžus, tie patys žmonės, kurie anksčiau abejojo jo pakilimu, yra pirmieji, kurie šaukia jo vardą per visą miestą.
Tai priverčia atsigręžti į 2009-uosius, kai netikėjusieji kritikavo Kendricką, kad jis vengė gansta repo dėl kitų muzikos formų. Jie suabejojo naujai atrasta jo kryptimi. Taigi, kai jis klausia „Kur tu buvai, kai aš vaikščiojau? Dabar aš valdau žaidimą, sulaukiau viso pasaulio dėmesio“, jis rodo pirštu į tų žmonių veidus, skelbdamas save Vakarų pakrantės repo, Komptono, viso hiphopo karaliumi.
Kas galėtų tai paneigti – Drake'as, galbūt, bet nors jis kūrė pop hitus, jis nėjo taip giliai kaip Kendrickas. Drake'as pasirinko paviršines temas ir nerezonavo už „Spotify“ ribų. O Kendrickas ir TDE įrašų kompanija bandė kurti muziką, kuri amžinai išliktų istorijos vadovėliuose ir mokyklos programose.“
