Prieš dvi vasaras, rugpjūčio mėnesį, Markas Davidas Chapmanas nusivilko savo kalinio uniformą, apsirengė gražiausius turėtus drabužius ir akylai stebimas griežto režimo Wende pataisos namų sargybos akių nužingsniavo į Niujorko lygtinio paleidimo tarybos pastatų kompleksą. Tai buvo jau 10-as kartas per 20 metų, kai kalinys 81A2860 leidosi į tokią „kelionę“ – pirmą kartą prieš jo laisvės klausimą sprendžiančių pareigūnų būrį jis stojo praėjus dviems dešimtmečiams po J.Lennono nužudymo.
10 kelionių į lygtinio paleidimo tarybos pastatų kompleksą ir 10 kelionių atgal nieko nepešus, nepaisant to, kad paskutinį sykį M.D.Chapmanas atrodė labiau atgailaujantis nei per visus tuos kartus, kai lankėsi jam jau puikiai pažįstamoje aplinkoje.
Vyrui, kuris žiauriai užbaigė muzikos legendos J.Lennono gyvenimą bei viltį, kad tada prieš vienuolika metų 1969 metais iširusi grupė dar kada nors susivienys, dabar yra 64-eri. Ant jo galvos plaukų vis mažiau ir jis tikrai nebeprimena to apkūnaus, keistai besielgiančio jauno vyro, apie kurį pasaulis pirmą kartą sužinojo prieš 40 metų. Penki šūviai. Kulkų padarytos žaizdos J.Lennono nugaroje ir Roosevelt ligoninėje Niujorke šiek tiek po 23 val. gruodžio 8 d. 1980 metais konstatuota jo mirtis.
M.D.Chapmanas buvo areštuotas vos už kelių metrų nuo įvykio vietos šalia butų komplekso, kuriame J.Lennonas gyveno su žmona Yoko Ono ir jųdviejų penkiamečiu sūnumi Seanu. Žudikas stovėjo atsirėmęs į pastato sieną, tyliai skaitydamas „Rugiuose prie bedugnės“ – romaną, kuris, kaip vėliau policijos pareigūnams sakė žudikas, tapusį jo „manifestu“. „Veikiau vienas“, – ištarė M.D.Chapmanas, kol pareigūnai jam segė antrankius.
J.Lennonas mirė būdamas 40-ies. Jis buvo tik ką sugrįžęs iš penkerių metų trukmės muzikinės pertraukos, per kurią „kepė duoną“ ir „rūpinosi kūdikiu“. Tų pačių metų spalį jis pristatė ilgai lauktą naują muziką – singlą „(Just Like) Starting Over“, o po mėnesio pasirodė ir bendras jo bei žmonos albumas „Double Fantasy“, į kurį sudėtos dainos, J.Lennono sukurtos per kelionę jachta 1980-ųjų vasarą.
Minima kelionė iš Niuporto, JAV į Bermudą – Atlanto vandenyne esančią ir Jungtinei Karalystei priklausančią salą, nebuvo pati sklandžiausia. J.Lennono jachta pateko į audrą ir, kadangi dauguma įgulos narių buvo kankinami jūrligės, muzikantas buvo priverstas vienas stoti prie šturvalo. Ši patirtis privertė atlikėją susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir daug medituoti - iš to ir gimė visos jo į paskutinį albumą sudėtos dainos.
Pasirodo, J.Lennoną ir M.D.Chapmaną kai kas siejo – abu jie kažko ieškojo. Keliais metais anksčiau M.D.Chapmanas taip pat leidosi į kelionę. Vyras aplankė daugybę Europos ir Azijos miestų. Dėka visų šitų kelionių M.D.Chapmanas susipažino su savo žmona – japonų amerikiete, keliais metais už jį vyresne Gloria Abe. Ji buvo M.D.Chapmano kelionių agentė. Juodu aukso žiedus sumainė 1979 metų birželio 2 d. (oficialiai susituokę jie yra iki pat šios dienos) ir po to apsigyveno Havajuose.
Vyras įsidarbino naktiniu sargu ir netrukus pradėjo nesaikingai vartoti alkoholį. 1980 metais jis išsiuntė draugui nerimą keliantį laišką, kurį pasirašė kaip „The Cather In The Rye“ („Rugiuose prie bedugnės“). Įdomu tai, kad šio romano kopija buvo rasta Johno Hinkley jaunesniojo viešbučio kambaryje po jo pasikėsinimo į prezidento Ronaldo Reigano gyvybę 1981 metais, šią knygą su savimi turėjo ir Robertas Johnas Bardo, kai nužudė modelį ir aktorę Rebeccą Schaeffer 1989 metais, rašo Independent.co.uk.
Ilgai buvo tikima, kad planas nužudyti savo dievaitį M.D.Chapmanui gimė jam tapus priklausomam nuo svaigiųjų gėrimų. Prieš keletą metų jis atskleidė, kad planavo pasikėsinti ir į daugiau žvaigždžių gyvybių, o į J.Lennoną nusitaikė „iš patogumo“. Nuo M.D.Chapmano paleistų kulkų nukentėti galėjo Paulas McCartney, Elizabeth Taylor, pokalbių šou vedėjas Johnny Carsonas, buvusi pirmoji JAV ponia Jacqueline Kennedy Onassis, aktorius George’as C. Scottas (žinomas dėl to, kad 1970-aisiais atsisakė geriausio aktoriaus „Oskaro“) bei jau minėtasis Ronaldas Reiganas, Havajų gubernatorius George’as Ariyoshi. Kad buvo „antras jo sąraše“ kadaise prasitarė ir Davidas Bowie.
Klausimas, kodėl M.D.Chapmanas nužudė J.Lennonas taip ir nebuvo galutinai atsakytas. Įkalintas vyras per tuos dešimtmečius pateikė kelias vieną kitai prieštaraujančias šios istorijos versijas – citavo savo dvasinius įsitikinimus, sakė neva siekęs tapti įžymus, teigė, kad nužudžius J.Lennoną, jo manymu, išpopuliarės jo mylimas romanas „Rugiuose prie bedugnės“. Atrodo, kad jis ir pats stengiasi išsiaiškinti tokio savo elgesio priežastį.
Iki tol jis nebuvo įtrauktas į kriminalinių nusikaltėlių sąrašą, jam patiko ir „The Beatles“ – jų klausėsi visą gyvenimą, o J.Lennonas buvo pavyzdys. Paauglystėje britų grupės ryškus ir spalvingas popsas leido M.D.Chapmanui pamiršti apie į jį nutaikytus smurtavusio JAV oro pajėgų seržanto tėvo kumščius. Sulaukęs 14-kos jis jau eksperimentavo su narkotinėmis medžiagomis, daugiausiai LSD, nelankė pamokų. „The Beatles“ tuo metu buvo ilgaplaukiai, barzdoti, medituojantys ir narkotikus vartojantys. „The Beatles“ buvo įnikę į dalykus, kurie tobulai atitiko mano gyvenimo būdą“, – sakė vyras.
Žinoma, dar paauglystėje M.D.Chapmanas pradėjo rodyti psichologinio nestabilumo ženklus. Nemažai naktų jis praleisdavo savo miegamajame ne miegodamas, o įsivaizduodamas, jog yra, kaip rašo Independent.co.uk, nedidelių žmonių, gyvenančių jo sienoje, genties „karalius“.
„Buvau jų didvyris, kasdien apie mane rašė (jų) laikraščiai, kalbėjo televizijoje, – apie tai, jog yra išgalvotos „mažų žmonių“ genties garbinamas valdovas, žurnalistui Jackui Jonesui pasakojo J.Lennono žudikas. – Kartais, kai supykdavau, kelis jų susprogdindavau. Turėdavau tokį mygtuką ant sofos (iš jos dalies) ir supykus susprogdindavau dalį sienos, kartu žūdavo dalis jų. Tačiau žmonės man už tai atleisdavo ir, žinai, viskas grįždavo į įprastas vėžes. Tokią iliuziją turėjau daugybę metų.“
Maždaug tuo pat metu jis atrado religiją – būdamas 15-kos M.D.Chapmanas pradėjo lankyti presbiterionų bažnyčios priežiūroje esančią prieglaudą. Ši patirtis jauną vaikiną labai sukrėtė – jis liovėsi vartoti narkotikus, hipiškus drabužius iškeitė į kostiumą ir Bibliją, kurią nešiojosi visur. Domėtis religija jis skatino ir kitus bendraamžius, jų spintelėse palikinėdamas raštelius.
„Kažkada pakėliau rankas į viršų ir pasakiau „Jėzau, ateik pas mane. Padėk man“. Tada aš dvasiškai atgimiau, – prisiminė M.D.Chapmanas. – Tą naktį priėjau prie durų. Kai jas atidariau ir įsileidau Dievą į širdį, jaučiausi išvalytas. Man buvo viskas atleista, aš visiškai atgimiau.“ Deja, tuo pat metu jis pradėjo neapkęsti „The Beatles“ nario J.Lennono.
1966-aisiais J.Lennonas „Evening Standard“ leidinio skilčiai „Kaip gyvena Beatle’as?“ pritarė teiginiui, kad „The Beatles“ yra „populiaresni už Jėzų“ – mintis, kad muzika užgožė Krikščionybę, buvo sutikta kontroversiškai. Kai ta pati citata po kelių mėnesių buvo perspausdinta JAV populiariame paauglių žurnale „Dateline“, pasipiktinimo banga išaugo – dėl to buvo pradėti masiškai deginti „The Beatles“ albumai, radijo stotys liovėsi grojusios grupės dainas, piketus keliose valstijose surengė „Ku Klux Klan“.
Vis stipresnę neapykantą grupei ir jos nariui J.Lennonui jautė ir M.D.Chapmanas. Vyras buvo įsitikinęs, kad kadaise jo dievaičiu buvęs atlikėjas yra hipokritas. Manoma, kad 1971-aisiais pasirodžiusi J.Lennono daina „Imagine“, kuri, jos autoriaus žudiko nuomone, yra „komunistinė“, tapo paskutiniu lašu M.D.Chapmano kantrybės taurėje.
„Jis liepė mums įsivaizduoti (gyvenimą) be turtų, bet pats turėjo milijonus dolerių ir jachtas, ir ūkius, ir namus kaimuose, juokėsi iš tokių žmonių kaip aš, kurie tikėjo melais ir pirko įrašus, ir kūrė savo gyvenimus aplink jo muziką“, – kalbėjo jis.
Į Niujorką turėdamas aiškų tikslą – jį nužudyti – M.D.Chapmanas atvyko spalį. Būdamas šiame mieste jis nuėjo pažiūrėti filmo „Paprasti žmonės“ – režisieriaus Roberto Redfordo debiutinio darbo. Ši juosta M.D.Chapmanui kažką suvirpino viduje. „Išėjau iš kino teatro ir paskambinau savo žmonai bei pirmą kartą jau pasakiau, ką ketinu padaryti. Aš verkiau ir sakiau, kad galvojau apie gyvenimą ir savo močiutę, pasakiau jai „Tavo meilė mane išgelbėjo. Grįžtu namo.“ Ji maldavo „Tik grįžk namo. Prašau, grįžk namo.“ Tą akimirką atsisakiau visų planų ir ketinau išmesti ginklą į upę, sugrįžti namo, kur vėl viskas bus gerai. Žinoma, taip nenutiko“, – pasakojo M.D.Chapmanas, kuris grįžęs namo jau buvo užsiregistravęs vizitui pas klinikinį psichologą, bet į jį nenuėjo – gruodžio 8 d. vyras jau buvo Niujorke.
Didžiąją dalį tos lemtingos dienos M.D.Chapmanas praleido šalia pastato, kuriame tuo metu gyveno J.Lennonas, tačiau niekas nieko blogo šiame jo elgesyje neįžvelgė, mat čia dažnai buriuodavosi gerbėjai. Iš viešbučio miesto centre M.D.Chapmanas išvyko anksti ryte, tačiau nespėjo pamatyti tą rytą iš taksi automobilio išlipusio ir į pastatą nuėjusio dainininko, nes buvo išsiblaškęs.
Po kelių valandų vyras buvo labiau susikaupęs, kai pastebėjo į namus po pasivaikščiojimo grįžtančią Lennonų namų šeimininkę bei poros sūnų Seaną. „Esi gražus berniukas“, – pasakė jam M.D.Chapmanas ir paspaudė jo ranką.
Apie 17 val. iš pastato išėjo J.Lennonas su žmona Y.Ono – pora vyko į „Record Plant Studios“. Jiems einant link limuzino, prie J.Lennono priėjo M.D.Chapmanas ir paprašė pasirašyti ant „Double Fantasy“ albumo. Visą dieną lūkuriuodamas prie atlikėjo šeimos namų, vyras susidraugavo su fotografu Paulu Goreshu, kuriam pavyko įamžinti akimirką, kad J.Lennonas palieka parašą ant savo albumo. Atlikėjui išvykus, jo tada dar būsimas žudikas džiaugsmingai sušuko „Johnas Lennonas pasirašė ant mano albumo! Niekas Havajuose tuo nepatikės!“ M.D.Chapmanas dar bandė įkalbėti fotografą pasilikti ir palaukti J.Lennono grįžtančio – galbūt dainininkas autografą uždės ir ant P.Goresho albumo.
Po šešių valandų Johnas Winstonas Ono Lennonas mirė. Namo jis su žmona grįžo šiek tiek po 22.50 val. Jų limuzinui privažiavus prie įėjimo į pastatą ir J.Lennonui išlipus, prie jo ant vieno kelio priklaupė nedideliu revolveriu ginkluotas M.D.Chapmanas ir į atlikėjo nugarą bei pečius suvarė penkias kulkas, kurios pradūrė J.Lennonui plautį ir kairiąją poraktinę arteriją. Praėjus dviem valandoms po šio įvykio, klūpėdamas ant kelių M.D.Chapmanas vis dėlto suvokė, ką padarė ir meldė Dievo, kad šis atsuktų laiką.
Šį rugpjūtį, likus keturiems mėnesiams iki pasaulį suvienysiančios akimirkos, kai bus minimi keturi dešimtmečiai be J.Lennono, M.D.Chapmanas nusivilks kalėjimo uniformą, apsirengs gražiausius savo drabužius ir dar kartą žengs į Niujorko lygtinio paleidimo tarybos pastatų kompleksą. Ten trijų žmonių komisija skaitys Y.Ono, vis dar gyvenančios namuose, šalia kurių buvo nužudytas jos vyras, laišką, kuriame ji prašys, jog M.D.Chapmanas liktų įkalintas – kaip ir ankstesniuose tarybai per 20 metų išsiųstuose laiškuose. Nemanoma, kad bus priimtas kitoks sprendimas nei visus ankstesnius kartus ir M.D.Chapmanui teks grįžti į kalėjimo kamerą, ten gražius drabužius iškeisti į uniformą ir toliau gailėtis, kad laiko atsukti vis dėlto neįmanoma.
