Virginijos Kochanskytės penktasis dienoraštis:
„Manęs klausia, tai kas yra ta misija? Atsakau – gerumas. Nuo mažens Mama mane mokė: būk gera mergaitė.“
Penktadienis.
Po šiandien ryte ligoninėje pamatyto vaizdo ir patirtų jausmų, nebeprisimenu, ar buvau pažadinta gaidžių, ar laikrodžio, kaip ilgai važiavome, ką kalbėjome, kurioje vietoje ta ligoninė... Lankėme mamą su pusantrų metų vaikeliu. Jie jau antrą kartą šioje ligoninėje dėl vaikelio visiško išsekimo. Vaikelio apibūdinimas „vieni kaulai ir skūra“ mažai tepasako apie jo būseną. Virpantis, nenulaikantis galvutės, veide tik skausmas. Verksmas panašus į sumušto šunelio inkštimą ilgas ir nenuraminamas.
Be Unicef pagalbos jis neišgyvens. Ir vienintelė pagalba šiam vaikeliui yra Unicef dovanojamas pienas, prisodrintas visomis gyvybei palaikyti ir atstatyti reikalingomis medžiagomis. Po žemės drebėjimo mama su kūdikiu keturi metai gyvena laikinoje palapinių stovykloje. Vyras ją palikęs. Darbo ji neturi. O jei ir turėtų, kas prižiūrėtų vaiką? Kaimynai, tokie patys nelaimėliai, kaip ir ji, kartais atneša daržovių ar vaisių.
Ir kuo tu gali jai padėti? Gali pergyventi, rezignuoti, pulti į neviltį. Bet juk tai nepagerins šio, o ir kitų nuo bado mirštančių vaikų padėties. Ir visi tavo pergyvenimai šios situacijos akivaizdoje yra grašio verti. Tai kokia išeitis? Ji tik viena – grįžus į Lietuvą, visus paraginti prisijungti prie Unicef vykdomos gerumo misijos. Juk savo akimis įsitikinome, kad organizacija pasirinko optimaliausia kryptį: eiti su pagalba ten, kur ji labiausiai reikalinga.
Ir, be to, tikslingai ją vykdo: statomi medicinos centrai, jie aprūpinami skiepais, pieneliu, riešutų pasta. Apmokomos seselės ir vietos pribuvėjos, kurios aprūpinamos būtiniausiais įrankiais. Tokiu būdu pagalbos sulaukia daug į bėdą pakliuvusių šeimų, ne tik ši nelaiminga moteris ir jos mirštantis nuo išsekimo vaikelis.
Manęs klausia, tai kas yra ta misija? Atsakau – gerumas. Nuo mažens Mama mane mokė: būk gera mergaitė. Ir kai būdavau gera, matydavau, kaip ji džiaugiasi, kokia ji laiminga pasidaro. Tai ir stengiuosi būti gera mergaitė. Laikui bėgant, supranti, kad didžiausia meilės išraiška Mamai – savo gyvenimu įrodyti, kad jos pamokos nenuėjo perniek... Jei būsi geras, gali turėti vilties, kad ir kiti bus tau geri. Man gyvenimas jau įrodė, kad gerumas sugrįžta. Ir dar su kaupu. Nebūtinai iš to paties žmogaus... Bet tikrai sugrįžta. Taigi, nori gyventi meilėje, gyvenk.
Ir dar Mama sakydavo ir tebekartoja: lengviau duoti, nei imti. Tad, kol gali duoti, duok. Nežinau, ar kas norėtų pasikeisti vietomis su elgeta ir sėdėti ištiesta išmaldai ranka gatvėje. Ir gerus darbus skubėti daryti reikia. Rytoj gali būti ir per vėlu. Jeigu norime patekti į Jo glėbį, tai turime eiti su meile. Pagrindinis įstatymas, kuris vis labiau ryškėja, keliaujant gyvenimo keliu, yra artimo meilės įstatymas. Kuo savo gyvenimą užpildysi, tokia ir to gyvenimo prasmė. Reikia ne gudrauti, derėtis, o mylėti.
„Facebook“ manęs klausia: ir ką jūs toje misijoje darote? Ar tik pasižiūrėti į nelaimės ištiktus žmones važiuojate, padejuoti, egzotiška gamta pasigrožėti? Ką veikiate per dienas? Dienotvarkė tokia: šeštą keliamės, pusryčiaujame ir keliaujame dažnai po keletą valandų mašina ar pėsčiomis pas nelaimės ištiktus žmones. Aiškinamės jų problemas, filmuojame medžiagą siužetams, kuriuos grįžę į Lietuvą, montuosime ir parodysime spalio 10 d. TV3 šou renginyje „Už kiekvieną vaiką“.
Fotografuojame. Grįžtame apie šeštą (ar dar vėliau – priklausomai nuo atstumo) į viešbutį. Vakarieniaujame. Peržiūrime medžiagą, atrenkame fotografijas, rašome dienoraščius, sudarinėjame kitos dienos darbo planą, aptariame rytdienos scenarijų. Einame miegoti apie dvyliktą valandą nakties. Ir visą tai tokiame karštyje, kuris lietuvius „džiugino“ šią vasarą.
Grįžus iš filmavimo, su mumis pavakarieniauti ir bent trumpai padraugauti atvažiavo pasienio policijos inspektorius Aleksejus iš Lietuvos, kuris čia yra komandiruotas ir drauge su kitais Jungtinių tautų kariškiais apmoko vietos policininkus. Jis papasakojo apie policijos kasdienius rūpesčius šioje šalyje, paragino būti atsargiems, be vietinių ar Unicef darbuotojų palydos iš viešbučio ir kojos nekelti, nes visame mieste yra nesaugu, pasakė, kad net ir tada, kada nedirba, nesiskiria su pistoletu. Apgailestavo, kokie čia lėti vystymosi procesai, kiek užsispyrimo, kantrybės reiks šio krašto žmonėms, kol kas nors čia pasikeis į gerąją pusę... Ką gi, viskam reikia laiko... Ir niekas už juos pačius neišspręs šalies problemų. Galima tik padėti.
Kokia laimė, kad nuo ryto iki vakaro buvome užimti. Saugojo... darbas. Ir, žinoma, artimųjų maldos. Gal dar ir Dievulis pamylėjo...
Ši filmavimo diena dovanojo ne tik sukrečiančius patyrimus. Pačioje darbo pabaigoje ten, kur filmavome miesto pakraštyje, pro šalį klegėdamas ėjo būrelis vaikų. Mergaitės pasipuošusios galvas dideliais kaspinais, su gražiomis suknelėmis, berniukai tvarkingai aprengti. Pamatę mus sustojo, pradėjo mojuoti, šokti. Pamojavome ir mes. Tada jie įsidrąsinę priartėjo prie mūsų. Pakalbinome. Nuskambėjo juokas. Kaip mielai jie su mumis fotografavosi, bendravo...
Ak, kokios gražios tos mergaitės – lyg iš Gogeno paveikslų nužengę... Tai buvo kaimo vaikai – jų tėvai dirba žemę, užsiaugina maisto. Kiek nedaug vaikui reikia, kad jis būtų laimingas, o tada ir gražus – tėvų rūpesčio, kasdienio duonos kąsnio, galimybės lankyti mokyklą, kad tėvai turėtų darbą, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas.
Šeštadienis – paskutinė misijos diena. Iš ankstyvo ryto eisime į bažnyčią. Melsimės už save, savo artimuosius, savo darbus, už misijos sėkmę – kad drauge su Lietuvos žmonėmis padėtume Haičio mamoms ir vaikams išgyventi šiame sunkiame laike ir suteiktume vilties, kad ir jiems ateis geresni laikai. Paskui dar skubėsime filmuoti. Kiek liks laiko, blaškysimės dovanėlių namiškiams, o tada – į aerouostą, į namus, į glėbį brangiausių ir mylimiausių. Jau labai jų pasiilgom.
Giedriaus Savicko šeštasis dienoraštis:
„O čia negalima sustoti. Ties tuo ir sustosiu. Nors... visas naktis čia miegu kaip užmuštas. Ir kiekvieną rytą prisikeliu kaip naujai gimęs.“
Penktadienis.
Viskas tik geryn ir geryn. Su kiekviena diena, kai tik būnu vis galvoju, kad viskas geryn. Tada gal taip geriau ir pačiam. Tik reikia kantrybės. Didelės kantrybės. Ir jiems ir mums. Išlaukti. Ir tada tikrai viskas bus gerai. Tai labai jaučiasi. Nes džiugu, kad kiek yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Atrodo, kad tiek žmonių atsiranda pasaulyje neabejingų. Viskas pradeda atrodyti atvirkščiai. Pradžioje matydavau, kad visi palikti, nereikalingi. Kuo toliau, tuo matau, kad yra kam rūpi ir yra kas išlauks.
Kas turi labai daug kantrybės. Susipažinau su žmogumi, kuris per penkis metus nelabai pasiekė tą tikslą, kurį užsibrėžė pradžioje. Bet tas žmogus džiaugiasi, kad jo pradėtą darbą kažkas tęs toliau. Ir tas dar tęs toliau. Gal taip ir smagiau ir geriau. Nes kai kažkas baigiasi, tai reiškia, kad baigiasi. O čia negalima sustoti. Ties tuo ir sustosiu. Nors... visas naktis čia miegu kaip užmuštas. Ir kiekvieną rytą prisikeliu kaip naujai gimęs.
Lauros Blaževičiūtės penktasis dienoraštis:
„Ir čia prasidėjo cirkas. Svirduliavau į visas puses, galva pradėjo svaigti, prakaitas žliaugti. Kur jau ten gracija?“
Penktadienis.
Viskas. Savo užduotis Haityje baigėme. Tik ir norisi atsistoti duše po tekančiu vandeniu ir stovėti tol, kol nurims mintys. Taip ir padarau – einu į dušą, atsuku čiaupą, užsimerkiu ir laukiu tos išsvajotos vandens gaivos... Bet ne, staiga pradeda graužti sąžinė. Šįryt dar kartą aplankėme Denisę, berniukų lūšnyne, apie kuriuos jau pasakojau, mamą. Susitikome prie vandens stotelės. Denisė prisipylė 20 litrų talpos indą, lengvu mostu užsidėjo sau ant galvos ir pajudėjome kalnu į viršų link jos namų. Vos spėjau jai įkandin – ji taip grakščiai kilo keliu, kurį Giedrius pavadino „tokiu pačiu žvyrkeliu tik su dideliais akmenim“, jog pagalvoju, kad ir aš taip galiu.
Pasiūliau, kad Denisė duotų ir man panešėti. Ir čia prasidėjo cirkas.
Svirduliavau į visas puses, galva pradėjo svaigti, prakaitas žliaugti. Kur jau ten gracija? Sukandu dantis, bandau šypsotis ir tvirtai žengti į viršų. Po 200 metrų pasiduodu, o mes dar net trečdalio kelio nenuėjom. Siūlau kiekvienam pamėginti. Tokį žydrą vandens „balioną“ tikrai rasit kiekvienam biure arba sporto klube, užsidėkit ant galvos ir laipiokit nors 40 minučių laiptais aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Patikėkit, po tokios treniruotės nekils klausimų, ką ten mes visą savaitę Haity veikėm ir kodėl visai netrukus raudosiu per TV3, prašydama palaikyti UNICEF iniciatyvą.
Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar
Jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurkite savo aukojimo puslapį http://aukok.unicef.lt
Apie UNICEF
UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.
Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“
Spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambės UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“. Vakaro metu žiūrovai išvys ne tik įsimintinas akimirkas iš G.Savicko, V.Kochanskytės, L.Blaževičiūtės ir J.Majauskaitės viešnagės Haityje, bet ir stebės Lietuvos ir užsienio žvaigždžių pasirodymus.
UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje ir Tanzanijoje. UNICEF projektas „Už kiekvieną vaiką“ 2014 yra iš dalies finansuojamas Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.
