Prieš savaitę savo pirmąjį gastrolių „Zombiai atrieda atidunda“ koncertą Šiauliuose surengusi „Antis“ pirmadienį atidundėjo į Vilnių. Sostinės „Siemens“ arenoje vyko tikros išzombinimo apeigos.
Akivaizdu, kad „Anties“ kuriama muzika neprarado populiarumo – į koncertą Vilniuje buvo išpirkti beveik visi bilietai. Šmaikštūs, sarkastiški ir nestokojantys sveiko juodo humoro – tokie „antinai“ išliko iki šių dienų. Daugiau nei per ketvirtį amžiaus dainų žodžiai liko tokie pat aktualūs ir neretai išjuokiantys nūdienos problemas: biurokratiją, vartotojišką visuomenę, aroganciją, alkoholizmą, kontrabandą. Tačiau nepaisant to, juose jaučiama didelė pagarba ir meilė Tėvynei, didžiavimasis ja.
Grupės pasirodymo vadinti koncertu tiesiog neapsiverčia liežuvis. Sausakimšoje arenoje vykęs renginys greičiau priminė didžiulį, griausmingą, veiksmo ir absurdiškų detalių kupiną teatrališką spektaklį. Spektaklį, kuris įtraukė nuo pat pirmos pasirodymo minutės ir nei sekundei neleido atsikvėpti.
Šiek tiek po 20 val. prigesus šviesoms suskambo lyriškas leimotyvas iš kompozitoriaus Georgo Frydricho Hendelio kūrinio „Lascia ch'io pianga“. Ta pati melodija skambėjo ir kontraversiškai vertinamo režisieriaus Larso von Triero filme „Antikristas“. Įspūdį sustiprino tuo metu ekranuose pasirodė į viršų kylančios raudonos rožės. Dėmesį prikaustęs švelnus, tačiau tuo pačiu dramatiškas prologas kai kuriuos grupės gerbėjus privertė šyptelėti – juk saldžios romantikos iš „Anties“ tikėtis gana sunku.
Tuo buvo galima įsitikinti jau po kelių akimirkų. Kontrastus mėgstanti „Antis“ liko ištikima savo stiliui. Prožektorių šviesos netrukus nukrypo į ore pakibusį didžiulį raudoną karstą. Jam nusileidus atsidarė dangtis ir iš jo pakilo juodu smokingu vilkintis grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas. Paėmęs į rankas butaforinį telefoną jis prabilo sakydamas: „Alo alo“. Tai buvo pirmoji vakaro daina.
Blyksinčios šviesos, fejerverkai, dūmų debesys, į sceną išbėgęs pulkas šokėjų – tai tik dalis to, ką susirinkę žiūrovai galėjo išvysti jau per pirmas pasirodymo minutes.
Koncerto rengėjai pasistengė, kad nuobodžiauti tikrai netektų. Prie kūrybinės komandos prisidėjo ne vienas savo srities profesionalas: scenografija rūpinosi dailininkas Linas Lianzbergis, šviesomis – dainininkas Marius Selevičius, pirotechnikos efektais – Gytis Lagunavičius, šokėjų programą ruošė Gytis Ivanauskas.
Viena svarbiausių asmenybių – renginį režisavęs „Zero“ ir „Redirected“ filmų kūrėjas Emilis Vėlyvis. Pats būdamas neabejingas „Anties“ muzikai režisierius džiaugėsi turėdamas galimybę perkelti žiūrovus į fantastinę realybę. Sceną jis pavertė mūšio lauku, kurioje vyko arši pasaulį užkariaujančių zombių ir bebaimių lietuvių kova.
Žinantiems režisieriaus braižą buvo nesunku atpažinti, kad čia prikišta E.Vėlyvio ranka. Koncerte jis sugretino savo ir „Anties“ vaidmenis: kol A.Kaušpėdo muzika kvietė kovoti su zombiais, E.Vėlyvio režisuojami vaizdai pristatė zombius kaip patrauklius, mielus padarus.
Jau po pirmo kūrinio scena virto didžiuliu televizoriumi žinių laidoje transliuojančiu karščiausias dienos naujienas. Ekrane pasirodžiusi žurnalistė Jolanta Svirnelytė čia skaitė žinias apie Lietuvą puolančius zombius.
Pirmasis reportažas taip pat intrigavo. Jame rodomi zombiai kalbėjo: „Žinote, kas šitame karste? Čia gi jūsų išganytojas, didvyris, išzombintojas. Norėjote tapti žmonėmis? Jūs pažiūrėkite į tuos nelaimingus herojus, kurie norėjo tapti žmonėmis. Atiduodu jums jūsų išganytoją.“
Išganytoju čia vadinamas A.Kaušpėdas scenoje sukosi it vijurkas. Kartais, rodos, sunku ir suprasti, iš kur pernai vasarą garbingą 60-metį atšventęs dainininkas turi tiek energijos. Kone su kiekviena daina jis keitė drabužius, išdarinėjo įvairius triukus, šoko energingus šokius.
Kol A.Kaušpėdas persikūnydavo vis į kitą zombišką herojų, jį pavadavo „Anties“ dainas atlikę scenos bendražygiai. Tarp jų – Justė Arlauskaitė-Jazzu, Merūnas Vitulskis, Rafailas Karpis. Dėl originalių, dizainerių Sandros Straukaitės, Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės kurtų drabužių ne vieną jų tapo sunku atpažinti.
Ekrane pasirodęs siužetas su maestro Donatu Katkumi išdavė, kad A.Kaušpėdas ketina trečią kartą vesti. Ir ne bet ką, o barzdotą gražuolę. Tuomet ant galiūno Vido Blekaičio rankų įneštas R.Karpis virto aukštaūge, šių metų „Eurovizijos“ laimėtoją Conchitą Wurst parodijuojančia, jaunamarte, jo galvą puošė įspūdingas nuometas.
Duetu „Laima“ sudainavę muzikantai surengė šmaikštų ir gausių žiūrovų aplodismentų sulaukusį numerį. Su nuotaka scenoje flirtavęs A.Kaušpėdas galiausiai prie liemens prisirišo dviprasmiškai atrodančią masyvią patranką ir ėmė laistytis vandeniu. Prieš kone tris dešimtmečius parašyta daina pasakoja apie menininkų norą atsiriboti nuo sovietinės tikrovės ir pabėgti į kaimą, kur būtų galima gyventi su savo mūza.
Zombišką įvaizdį keitė militaristinis, vėliau į sceną atriedėjo didžiulis butelis su užrašu „Zombie Vodka“, už jo – milžiniškas prietaisas „naminukei“ gaminti. Girtuoklius, vėliau greta jų kruvinais chalatais besisukiojančius medikus vaizduojantys šokėjai, iš butelio šaudantys fejerverkai – veiksmo tiek, kad tik spėk dairytis.
„Antis“ žino, kaip prikaustyti dėmesį. Ne veltui kartais sakoma, kad tai grupė, kurios neužtenka klausyti, į ją reikia žiūrėti. Tai, ką scenoje išdarinėja šie scenos vilkai kartais atrodo tiesiog neįtikėtina. Tviskantys kryžiai, vudu lėlės, parako pilnais vamzdžiais apraizgyta milžiniška širdis – aplink tiek detalių, kad visas sunku net išvardyti.
Koncerte buvo galima išgirsti ir grupės mėgstamų vokiečių „Rammstein“ dainų akordų užuominas. Neretai su triukšmingaisiais metalistais lyginami lietuviai iš tiesų turi daug panašumų. Tačiau ne tiek dėl muzikos – kiek dėl ryškaus įvaizdžio ir gausybės specialiųjų efektų. Kita vertus, po šio „Anties“ koncerto galima drąsiai sakyti, kad svaiginančiais ugnies ir trankios muzikos šou ne kartą Vilniaus ir Kauno publiką drebinę „Rammstein'ai“ turi ko pasimokyti ir iš už juos vyresnės lietuvių komandos.
Daugelį nustebino netikėtas J.Arlauskaitė-Jazzu amplua – koncerte jai atiteko kuklios vienuolės vaidmuo. Merginos formuojamam nedrąsiam įvaizdžiui atsvara tapo nerūpestingą, linksmybių kupiną, prabangų, auksu ir deimantais tviskantį gyvenimą ekranuose vaizduojančios detalės: prašmatniai įrengti apartamentai, brangūs papuošalai, paveikslai, ilgakojų apsinuoginusių merginų siluetai.
Pradžioje niekuo neišsiskiriančiu apsiaustu scenoje prisidengęs A.Kaušpėdas galiausiai jį nusimetė ir salėje pasigirdo juokas – jis atrodė tarsi nuogas. Originaliu, žmogaus organus, raumenis ir kaulus anatomiškai vaizduojančiu triko likęs vilkėti muzikantas viliokiškai judino klubus ir merkė akį vienuolei. „Labas vakaras, Jazzu. O ar jūs esate rimta?“, – šiek tiek pakeitęs dainos „Mes rimti“ žodžius į J.Arlauskaitę kreipėsi „antinas“.
Savo įvaizdžiu stebino ir sutaną pasimatavęs M.Vitulskis. Įkūnijęs dvasininką jis tapo kaip iš akies trauktu Maironiu. Tiesa, vėliau, kaip ir kiti muzikantai į sceną sugrįžo visiškai kitame vaidmenyje – tuomet veidą pridengęs balta domino kauke ir prisėdęs ant į žiūrovus nusidriekusios scenos krašto jis atliko bendrą numerį su Jazzu. Scenoje netruko pasirodyti identiškai atrodantis A.Kaušpėdas. Žiūrint visą šį spektaklį iš toliau juos tapo net sunku atskirti.
Vėliau suskambo bene garsiausi „Anties“ hitai. Apie Vilniaus ir Kauno bokštus pasakojantis „Pokštas“, vėliau – energingas visų zombių himnas „Zombiai“. A.Kaušpėdas yra ne kartą sakęs, kad šią dainą jis dainuoja ne iš meilės zombiams, o iš susižavėjo australų roko grupės „Men At Work“ kūryba. Būtent dėl jo jam kilo noras sukurti jų dainos „Down Under“ koverį.
Rono Strykerio ir Colino Hay'aus dueto dainos apie Australiją įkvėptas A.Kaušpėdas ją perdarė sukurdamas labiau Lietuvai tinkančius žodžius. Esą zombiai – tai žmonės, kurie bijo gyventi. Simboliškai po šio kūrinio purvinų, pūnančių ir smirdinčių zombių užkeikimas po truputį ėmė garuoti.
Pasigirdus „Kažkas atsitiko“ lynu į orą pakilo viso vakaro metu treninguotą zombį Martyną vaidinęs ir su publika bendravęs aktorius Marius Repšys. Ėmęs mojuoti raudona vėliava jis tarsi sklaidė kerus ir zombius bandė atversi į žmones. Iš apačios jam moję šokėjai palaipsniui nusiplėšė kaukes, ją nusiėmė ir pats A.Kaušpėdas, nuo M.Repšio veido dingo balto veido grimas, paklaikusios numirėlio akys įgavo „normalią“ spalvą.
Iškart po to į sceną įbėgo spalvingais kostiumais vilkintys besišypsantys šokėjai, ekranuose pasirodė didžiulis Vytis ir visi drauge ėmė dainuoti patriotinę dainą „Lietuvos valstybė“. Tamsų, niūrų ir purviną zombių pasaulį tarsi nutvieskė naujos spalvos – scena tiesiog nušvito. Įspūdį sustiprino ir nuo prie lubų pakibusi didžiulė, simboline trispalve marginta antis. Vėliau prakiurus jos pilvui į žmonių minią pabiro geltoni balionai.
Po šio kūrinio visą drauge dirbusią komandą pristatęs A.Kaušpėdas padėkojo ir kone atsisveikino, tačiau sulaukęs gausybės ovacijų visai netrukus sugrįžo.
Likus vos kelioms dienoms iki Naujųjų metų, koncerto pabaigoje jis nusprendė klausytojus pradžiuginti šventišku, vienu seniausiu savo kūrinių „Nauji Metai“. Duetu jausmingai drauge su Jazzu atliktas kūrinys sulaukė itin šilto publikos palaikymo – atsistoję plojo ir dainavo visi.
Paradoksalus, siurrealistiškas, aštrus ir dviprasmiškas. Taip itin „antiškos“, kadaise Gintaro Patacko parašytos, dainos tekstą apibūdina A.Kaušpėdas. Šiai pankrokiškos „Anties“ estetikos pilnai dainai muziką jis parašė vienu prisėdimu. Pasak jo, tai nutinka tikrai nedažnai. Galbūt todėl – tai viena mėgstamiausių jo dainų.
„Ačiū. Mes jums grojame jau trisdešimt metų“, – 30-mečio jubiliejų scenoje iš naujo prisiminė A.Kaušpėdas. Vėliau šypsodamas prasitarė, kad net po tiek metų scenoje jis jaučia jaudulį, o „Antį“ pavadinimo „Vilniaus ir Kauno grupe“.
Būtent Kaune „Antis“ ketina toliau pratęsti savo gastroles, jau trečiadienį jų laukia naujametis pasirodymas „Žalgirio“ arenoje.
