Sportas – jau seniai abiejų gyvenimo būdas. Darius – kiokušino karatė meistras, sporto klubo „Energijos smūgis“ įkūrėjas ir treneris. Dar – kaskadininkas, neseniai suvaidino boksininką ispanų kino filme „Chronicle Beyond the Border“ ir nusifilmavo naujoje Emilio Vėlyvio juostoje „Redirected”, kuri kino ekranus išvys kitais metais. „Nesikuklink, dar esi karatė čempionas“, – priduria Indrė. „Buvęs čempionas...“ – šypteli dukart Baltijos šalių taurės varžybų kiokušino karatė čempionas ir pernai Olandijoje vykusio tarptautinio turnyro nugalėtojas. Darius svajoja, kad vasarą, kai sumažės darbų, karatė meistriškumo imsis mokyti ir Indrę.
„Gal tau netgi pavyks parengti mane kokioms varžyboms...“ – koketuoja mergina. Sportas jai niekada nebuvo svetimas: aštuonerius metus žaidė rankinį, o į sporto salę vaikšto nuo penkiolikos. Puikų kūną pastebėję lengvojo kultūrizmo treneriai ir paragino merginą šiuo sportu užsiimti profesionaliai, dalyvauti varžybose. Itin sėkmingi pirmieji pasirodymai Indrę skatina ir toliau kasdien treniruotis sporto salėje, griežtai reguliuoti mitybą ir kurį laiką pamiršti vakarėlius bei triukšmingą pramogų pasaulio gyvenimą. O saldumynus dievinantis Darius neslepia, kad mylimajai su džiaugsmu sumaitintų gabalėlį torto. „Jam aš patinku putlesnė...“ – juokdamasi visoms pagundoms atsispiria mergina.
Jiedu pažįstami maždaug treji metai. Tradicinis susitikimas naktiniame klube, romantiškas susižavėjimas vienas kitu ir suvokimas, kad abu – itin skirtingi: Darius – tėviškas, nuolat dirbantis su savo auklėtiniais, tik apie juos kalbantis. Indrė – tuo metu populiaraus projekto „Olialia“ žvaigždė, gražuolė, kuriai rūpi laisvė ir linksmybės. „Man galvoje tik – eiti, dalyvauti, linksmintis... O Darius kažką kalba apie šeimą, vaikus... Kokia šeima? Kokie vaikai? Aš gi dar tokia jauna!“ – prisimena Indrė. Susidūrusi su pirmaisiais trukdžiais, jų draugystė skilo pusiau. „Kai nutrūko mūsų su Dariumi ryšys, kitą dieną gavau pasiūlymą dainuoti grupėje „Kitokios“. Vieną dieną buvo daug ašarų, o kitą – netikėtas džiaugsmas“, – prisimena mergina.
Išsiskyrę jie kiekvienas bandė kurti naujus santykius. Tik nelabai sėkmingai. Kol vieną dieną abu vėl netyčia susitiko. „Dabar galėčiau pasakyti, kad tas pirmas mūsų bandymas buvo greičiau žvalgyba, – šypsodamasis aiškina Darius. – Aš tada buvau ką tik po draugystės. Ir, matyt, nelabai rimtai žiūrėjau į mūsų draugystę. Indrė irgi dar nebuvo pasiruošusi rimtiems santykiams. O kai vėl susitikome, žiūriu, kad ji visiškai pasikeitusi, nebe vėjas galvoje... Ir man jau norėjosi ne trumpalaikio padraugavimo, bet šeimos. Gal dėl to ir vėl susiėjome. Pabandysime sugriauti teoriją, kad sudužusios taurės nesulipdysi...“
„Mums lengva, nes buvome ir likome draugai. Nebuvome susipykę, išsidrąskę. Tiesiog tada mūsų gyvenimo būdas ir poreikiai buvo per daug skirtingi, – aiškina ir Indrė. – O per šitą laiką Darius mane, galima sakyti, subrandino: daug ko išmokė, parodė kitokį laisvalaikį, uždegė manyje meilę vaikams. Žinote, teisybę sako, jog labai svarbu, kad mylimieji būtų dar ir geri draugai.“ „Man nereikia merginos tam, kad ruoštų pietus ar kaip gražuolė lėlė tiesiog būtų šalia...“ – kol Darius ieško žodžių jausmams mylimajai apibūdinti, Indrė jam pritaria: „Pirmiausia jam reikia draugės. Ir man reikia draugo, kuris suprastų, gerbtų, mylėtų.“
Vėl drauge Indrė ir Darius – gerą pusmetį. Tik sako datos, kurią galėtų švęsti kaip savo pažinties ar meilės dieną, neturi. „Draugai draugai... ir patys nepajutome, kada vėl širdyse ėmė kažkas kirbėti... – prisipažįsta Darius ir žvilgtelėjęs į mylimąją priduria: – Gal greitai galėsime sužadėtuvių datą švęsti?..“ Apie šeimą abu svajoja jau senokai. Darių jo auklėtiniai karatė klube neretai vadina net ne treneriu ar mokytoju, o tiesiog tėčiu. Ir jo tai visai negąsdina. „Tikrai myliu kaip savus, sergu už juos ir jaudinuosi. Būna, kokia mergaitė įsimyli ir mane pasiekia gandai, kad jos išrinktasis – ne itin geros reputacijos berniukas, liepiu pirmiausia atvesti man parodyti“, – juokdamasis pasakoja.
Kad šeima – tikroji gyvenimo vertybė, dabar neabjoja ir Indrė. Jai, dainininkei, gal labiau vertėtų būti laisvai ir santykių neafišuoti – gerbėjų, susidomėjimo būtų daugiau?.. „Kad nėra tų gerbėjų, – kuklinasi mergina. – Esu girdėjusi, kaip kitoms po durimis gėlių palieka, meilės raštelius siunčia... Bet pati niekad nesu radusi.“ „Tai aš grįžtu anksčiau ir viską surenku!“ – juokiasi Darius. Indrė tikina, kad dainavimas ar sportas jai tiesiog užpildo dieną: „Labai rimtai galvoju, kad jeigu kada nors bus šeima, vaikai, tikrai man nevertėtų toliau lipti į sceną. Vis dėlto yra laikas scenai ir yra laikas kitur save realizuoti.“
