– Inga, kaip renkatės atostogų vietą ar šalį, kurią norėtumėte aplankyti?
– Spalį ilsėjomės Turkijoje, jau seniai esame ją pamėgę. Kai grįžome, tėtis (europarlamentaras Rolandas Paksas – red. past.) mestelėjo idėją: „O kas, jei Naujuosius metus visi sutiktume, kur šilta?!“ Pasiūlymas buvo viliojantis ir aš ėmiau planuoti kelionę. Iki Naujųjų buvo likęs vos mėnuo, rinkomės šalį, kur galėtume lepintis saule: Maldyvai, Tailandas, gal – Mauricijus. Turėjome visai nedaug laiko apsispręsti. Kol svarstėme, vietų nei Maldyvuose, nei Mauricijuje neliko. Kažkas iš mūsų perskaitė, kad Bankoke – potvynis, taigi Tailandą atmetėme. Lyg ir nieko nebeliko...
Tačiau vieną dieną paskambino kelionių agentė: turiu „šiltą“ ir labai gerą variantą. Skriskite į Dominiką. Betgi trylika valandų! Ir dar reikės persėsti. Kiek pasvarstę, vis dėlto nusprendėme skristi. Prieš pat kelionę tėvai apsigalvojo, sako, per toli. Ir vėl mums galvosūkis – skristi ar ne? Lyg ir ką tik po kelionės, pailsėję, o čia dar toks tolimas kelias... Bet ir vėl galvojam – juk jauni, turime galimybių, norisi pasaulį pažinti. O ir vaikai keliauti mėgsta, jiems įdomu, labai nori. Dar niekada nesame niekur jų palikę, net parai, jokios kalbos apie tai nėra.
– Vis dėlto trylikos valandų skrydis turėtų gąsdinti, juk vaikai – dar visai maži...
– Pats gali iškentėti, bet jie... Esame skridę šešias valandas į Kanarus, pagalvojom, na, kaip nors. Kelionė mums buvo sunkesnė nei jiems. Gabrieliui nėra dvejų, lėktuve jis neturėjo savo vietos, visą laiką man ant kelių. O erdvės lėktuve juk nėra labai daug.
Ironiška, skridome tokią tolybę sutikti Naujųjų metų, o juos pramiegojome.
Iš Vilniaus nuskridome į Varšuvą, ten užsisakėme kambarį viešbutyje, pailsėjome, ryte papusryčiavome ir – į lėktuvą. Skrendant į priekį vaikai nė minutės neužmigo, visą laiką norėjo ką nors veikti. Lėktuve buvo dar keletas vaikų, tai pasivaikščiojo visi pirmyn atgal ir – vėl prie mūsų. Atgal skridome lengviau – Estela visą naktį pramiegojo, Gabrielius snaudė pusę kelionės.
– Perskridę Atlantą, atsidūrėte kitoje laiko juostoje. Kaip įveikėte laiko skirtumą?
– Miegu (juokiasi). Nuskridę dvi dienas miegojome. Lietuvos ir Dominikos laikas skiriasi šešiomis valandomis, mes atsikeldavome, pavalgydavome ir vėl eidavome miegoti – visi draugiškai. Turkijoje, pamenu, po vakarienės dalyvaudavome visose programose – ir vaikų, ir suaugusiųjų, o paskui dar vaikščiodavome po viešbutį, nes nesinorėdavo miego. Dominikoje – kas kita: aštuntą vakaro – į lovas, o keliamės – paryčiais. Mūsų šeimai visai neįprasta! Būdavo, pirmiausia pasivaikštome, o tik paskui einame pusryčiauti. Po pietų – pogulio į kambarius.
Ironiška, skridome tokią tolybę sutikti Naujųjų metų, o juos pramiegojome. Man taip – pirmą kartą gyvenime! Šventės išvakarėse pavalgėme vėlyvus pietus, pasisveikinome šeštą vakaro su artimaisiais Lietuvoje, paskui – šventinė vakarienė, po jos nuėjome į kambarį. Pirmoji užmigo Estela, paskui – Gabrielius, o jau tada – ir mes su Aivaru. Vidurnaktį girdžiu, kaip šaudo fejerverkai, tačiau akių negaliu praplėšti, o jau kalbos, kad išeičiau į terasą pažiūrėti... „Su Naujaisiais!“ – per miegus ištarė Aivaras. Nesame iš tų, kurie pramiega šventes, bet šį kartą taip ir atsitiko.
– Įdomu, kokių patiekalų Dominikoje patiekiama per šventes?
– Iš vakaro turėjome užsisakyti stalą viename iš viešbučio restoranų. Patiekalus rinkomės iš specialaus meniu. Buvo ir paštetų, ir žuvų, ir šerbeto. Maistas neblogas, nors su tuo, ką valgėme Turkijos viešbučiuose, nėra ką lyginti. Penkios žvaigždutės, bet taip skanu kaip Turkijoje nėra. Tiesa, vaisių daug, kokoso viršų nupjauna, šiaudelį įdeda – gali gerti šviežią kokoso pieną. Papajos didžiulės, arbūzai, melionai – viskas saldu.
– Paprastai viešbučių restoranuose daugiausia bėdų būna su vaikais. Tai jie to nevalgo, tai ano...
– Kelionėse ir per atostogas laikomės vienos taisyklės: valgyti tik tai, ką pažįstame. Ryžiai, vištiena, žuvys, daržovės, tarp jų – dar bulvės. Jokių mišrainių, jokių troškinių, jokių suktinukų – neleidžiu nei vaikams, nei sau, nei vyrui.
– Ar Domininkoje buvo labai karšta?
– Nuostabus oras! Nors trisdešimt karščio, bet saulė nesvilina kaip Egipte. Klimatas – superinis, aplink drėgna, net patalai drėgni, kai guliesi į lovą. Oda atsigauna... Gyvenome penkių viešbučių komplekse, kuriame buvo viskas – kino teatrai, vaikų žaidimų aikštelės, baseinai. Lietuvių beveik nematėme – tik vieną šeimą. Daug amerikiečių, rusų, vokiečių ir keletas tokių atklydėlių kaip mes.
Paplūdimys prie mūsų viešbučio – nuostabus. Baltas smėlis, palmės, žydras dangus – lyg iš atviruko.
Vaikai draugų irgi nerado, vaikų kambarys po Turkijos jiems pasirodė visai neįdomus. Turkijos viešbučiuose mažyliams skiriama daug dėmesio, organizuojamos programos, akcijos atrakcijos, koncertai, spektakliai. Čia radome tik paprastą kambarį ir keletą žaislų jame.
– Tai ką gi visi veikdavote?
– Labai daug vaikščiodavome. Kai atvyksti į tokį nuostabų gamtos kampelį, gulėti prie baseino nesinori. Buvo ramus, šeimyniškas poilsis.
– Ar per dvi savaites vaikai nepasiilgo namų?
– Visko buvo per dvi savaites: ir mokyklėlių pasiilgo, ir draugų, ir gyvūnėlių. Aš jaučiausi nuostabiai, man nėra nieko geriau, kaip pakeisti aplinką. Kartais net pasakydavau: baikit purkštauti, esam tokiame rojuje! Paplūdimys prie mūsų viešbučio – nuostabus. Nieko panašaus neradome, kai važinėjome nuomota mašina aplinkui. Baltas smėlis, palmės, žydras dangus – lyg iš atviruko.
Važinėdami pamatėme, kad vietos žmonės – labai neturtingi, gyvena iš šiferio pastatytose lūšnose. Tačiau vaikai prižiūrėti, nelaksto murzini ar pusnuogiai. Netoliese esantys miesteliai labiau priminė turgų. Drabužių parduotuvė – kaip maža spinta, jei pardavinėja batus – nešioja juos ant rankos už raištelių pasimovę.
– Gabrieliui tai buvo antroji kelionė?
– Estelą į pirmąją kelionę išsivežėme septynių mėnesių, o Gabrielius iškeliavo penkių. Su mažesniais vaikais keliauti lengviau. Ūgtelėję jie visko daugiau nori, ožiukų visokių atsiranda.
– Kiek kartų per metus paprastai atostogaujate?
– Turime tradiciją į kelionę išvažiuoti po Estelos gimtadienio, vasarą – visada į Prancūziją. Praėjusiais metais aplankėme Paryžių, Monaką, Sen Tropezą, Kanus. Apsigyvenome Nicoje ir važinėjomės aplinkui.
– O Lietuvai lieka laiko?
– Vieną savaitę būtinai praleidžiame pas tėvelius Šventojoje arba važiuojame į Palangą. Savaitgaliais kartais nuvykstame į Druskininkus, bet iš tiesų geriau jau pataupyti, nes atostogos Lietuvoje kainuoja brangiai, o saulės ne visada gali tikėtis. Tad geriau – į Turkiją. Kainuoja panašiai, o sąlygų, maisto ir pramogų nėra ko lyginti.
– Kuris jūsų šeimoje planuoja keliones?
– Kur skrisime, planuoja visa šeima. Man tenka atsakomybė surasti gerą viešbutį ir sukrauti lagaminus.
Važinėdami pamatėme, kad vietos žmonės – labai neturtingi, gyvena iš šiferio pastatytose lūšnose. Tačiau vaikai prižiūrėti, nelaksto murzini ar pusnuogiai.
– O moka – tėvelis?
– Šeima moka. Kartu.
– Įdomu, kas kelionėje sugalvoja pramogas, kas vadovauja išvykoms?
– Mūsų šeimoje itin vertinama komanda. Jei ko nors reikia, nėra jokių problemų – ar aš nueisiu, paklausiu, susitarsiu, ar vyras. Abu mokame kalbas, abu esame daug keliavę, abu suprantame. Džiaugiuosi, kad šitaip sekasi – ranka į ranką.
– Su vaikais susiruošti į ilgą kelionę nėra paprasta. Prieš kiek laiko, Inga, pradedi krauti lagaminą?
– Viską darau labai atsakingai. Lagaminą kraunu – irgi. Pradedu ne prieš porą dienų – prieš porą savaičių. Surašau, ko kam gali prireikti, tada žiūriu, ko trūksta. Nuvažiuoju, nuperku. Žiemą nėra taip paprasta rasti lengvų vasarinių suknelių ar maudymosi kostiumėlių. Kai ką užsakau pas siuvėją.
– Vadinasi, visos tos gražiosios ryškiaspalvės suknelės buvo pasiūtos specialiai šiai kelionei?
– Kiekviena suknelė turi savo istoriją, tikrai. Vieną gražią praėjusiais metais Estelai nupirkau Prancūzijoje. Grįžusi siuvėjos paprašiau, kad jai pasiūtų tokias pat – baltą, geltoną ir žydrą.
Žalioji – tėvelio staigmena. Vieną rytą, kai jau visi pasiilgom namų ir pradėjom bambėti, kad ir tas negerai, ir anas, prie kambario durų radome tris siuntinius. Man – mėlyna suknelė, Estelai – žalia, o Gabrieliui – žaislinis automobilis. Buvo nuostabu!
Vienodas ryškiai geltonas sukneles su Estela laimėjome per lažybas. Su Aivaru susilažinome: jei mudvi su Estela prieš jį laimėsime žaisdamos mini golfą, gausime sukneles, kurias buvome nusižiūrėjusios parduotuvėje, jei laimės jis – aš nupirksiu jam kelionę į žvejybą. Mums pavyko laimėti, nors Aivaras, aišku, sako, kad pasidavė. Tik mes netikime...
– Kiek lagaminų vežėtės?
– Skridome su trimis lagaminais, vaikišku vežimėliu ir dviem krepšiais. „Sutilpti“ mums keturiems į keturiasdešimt kilogramų – misija neįmanoma. Juo labiau kad žinojome, jog ten nebus skalbimo mašinos... Vaikams teko paruošti po keturiolika drabužių komplektų. Vis tiek neužteko, paskutinėmis dienomis teko skalbti rankomis. Grįždami leidžiamą svorį viršijome beveik trisdešimt kilogramų. Teko susimokėti...
– Vis per lauktuves? Ką parsivežėte prisiminimui?
– Dažniausiai iš kelionių man įsimena pirmoji diena. Išėjome prie jūros rinkti kriauklių. Tik jų ten nėra... Užtat radome žmogelį, kuris pardavinėjo dvi jūrų žvaigždutes ir penkias kriaukles. Aš išsirinkau kriauklę, Estela – žvaigždutę. Daugiau tokių niekur niekada nematėme, o kai ėjome į viešbutį, visi klausinėjo, iš kur jų gavome.
Daugiau ten pirkti ir nėra ką. Nebent sukneles (juokiasi). Jos labai lengvos, gražių spalvų, atrodo, net nejauti, kai apsivelki.
– Inga, o gal vis dėlto reikėjo dviese? Į romantišką kelionę?
– Man atrodo, kad savanaudiška vaikus palikti šaltoj žiemoj, o patiems mėgautis šiltu oru, saule, palmėmis. Suprantu, poilsis su vaikais – tai darbas. Bet jei sutari, tas darbas teikia malonumą, džiaugsmą, o ne nuovargį.
– Prasitarei, kad kartais ir ožiukų būna. Kaip su jais tvarkotės?
– Į vietas viską sustato derybos. Labai paprasta. Nenori? Gerai, ožiuokis, nustosi – padarysime, ką tu nori. Lygiai taip pat ir mes su vyru susitarėme: jei aš noriu, privalau jam ką nors pasiūlyti, jei jis nori su draugais išeiti – iš pradžių mus turi kur nors nusivesti. Manau, tai – teisinga.
– Matyt, pavyksta, jei tokių taisyklių imi laikytis nuo pirmosios vedybinio gyvenimo dienos?
– Ir jas turi abu suprasti, o ne vienas kitam kažką įrodinėti. Mes vienas kitą mokėme, gludinome, toleravome, o dabar kartu priimame sprendimus. Ir su manimi, ir su Aivaru galima derėtis. Tu nori eiti, bet ir aš noriu! Gal tuomet ir ne taip norisi, kai žinai, kad teks kitą išleisti, kad ir tau teks su vaikais pabūti.
– Ar vaikai prisimena keliones, kalba apie jas? Nebijote, kad pamirš, nė neprisimins tokie maži, ką matę?
– Priešpaskutinę atostogų dieną buvome zoologijos sode, apžiūrinėjome papūgas. Prižiūrėtojas mus pakvietė į narvą, kur jos gyvena. Ten nieko neįleidžia, o mums davė saulėgrąžų. Suskrido visos prie mūsų, lesė iš delnų, ant galvų atsitūpė. Paskui iguanas kitame narve glostėme. Vaikai matė, kaip auga bananai, mes kartu skynėme kokosus, laipiojome po palmes. Tokie potyriai – nuostabūs, jie moko vaikus pažinti pasaulį. Neabejoju, kad jų galvelėse prisiminimų tikrai liks.
