„Kai susipykstame, kai viskas atrodo labai baisu ir nebeišsprendžiama, Justinas staiga pasako ką nors juokingo – ir vienu akimirksniu pakeičia situaciją į gera. Ir kaip jo nemylėti?..“
Justė prisimena vieną momentą, kada tikrai suprato, jog Justino jai labai reikia. Santykiuose tada buvo ilga pertrauka, ji buvo Berlyne, o dėl balso problemų negalėjo kalbėti, tad vaikščiojo gatvėmis ir tylėjo.
Kai dabar prie stalo kas nors sako tostą „Už pirmąją meilę!“, aš visada pataisau: „Geriau – už paskutinę“.
„Buvo šiek tiek liūdna... Ir tuomet pagalvojau: su kuriuo žmogumi labiausiai norėčiau atsidurti šitoje gatvėje, svetimame mieste, kai lyja, šalta ir liūdna, kai nežinai, kas tavęs laukia rytoj? Ir tai buvo Justinas, tik jis.“
O kad Justinas puoselėja jai stiprius jausmus, Justė visada žinojo. Tik kai pirmą kartą susitiko, aplinkybės draugystei buvo labai nedėkingos.
„Bet galų gale išlaukėme vienas kito. Todėl kai dabar prie stalo kas nors sako tostą „Už pirmąją meilę!“, aš visada pataisau: „Geriau – už paskutinę“. Tuomet abu supratingai susižvalgome ir nusišypsome akimis.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“