Vilnietis Vladas studijavo architektūrą. Užsakovams kurdamas interjerus, vis dažniau ką nors nutapydavo, kol galiausiai suprato, kad dailininko kelias jam kur kas mielesnis už architekto ar interjero kūrėjo karjerą. „Vaizduojamojo meno subtilybių teko išmokti savarankiškai“, – šypteli. 2005-aisiais Vilniuje duris atvėrė jo asmeninė darbų galerija, o meno kritikai ėmė pripažinti, kad vaikinui pavyko tai, kas nepavyksta daugeliui jo bendraamžių, – atrasti save. Jis rengė parodas visoje Europoje, tad Vlado Mackevičiaus darbų yra įsigiję ne tik Lietuvos meno mėgėjai – jais grožisi ir pasaulinio garso dainininkai Joe Cockeris, Roisin Murphy, Vaya Con Dios, kompozitorius Ennio Morricone, režisierius Emiras Kusturica ir kiti.
Kodėl žinomam ir mėgstamam dailininkui staiga prireikė iškeliauti – norėjosi didesnės erdvės, platesnio matymo kampo? „Tiesą sakant, nemanau, kad Lietuvoje buvau žinomas, – kuklinasi jis. – Tiesiog turėjau savo nuomonę ir vietą meno pasaulyje. Jaučiausi pernelyg komfortiškai... O tai visada stumia žengti kitą žingsnį.“
Visgi pagrindine priežastimi, privertusia Vladą susikrauti lagaminą ir emigruoti, tapo... žinoma, meilė. „Žalių akių gražuolę sutikau Vilniuje, draugo restorane, – prisimena. – Ji atvyko iš Rusijos, Vilniuje turėjo projektą vieniems metams. Kai jai atėjo laikas išvažiuoti, intuityviai priėmiau sprendimą vykti kartu, nes mylėjau tą merginą. Jai buvo pasiūlytas darbas Maskvoje, o ir mano specialybė tokia, kad nebūtina prisirišti prie vienos vietos, tad jokių dvejonių nekilo.“
Tačiau Vilniuje Vladui teko palikti absoliučios ramybės jausmą. Ir ne tik dėl Maskvos didybės, nors ir ši sukelia neišdildomą įspūdį: vietinės statistikos duomenimis, ten gyvena ir dirba 21 milijonas žmonių, taigi – 42 kartais daugiau nei Vilniuje... Kai nėra transporto spūsčių, vidutinis automobilių judėjimo greitis – 100 kilometrų per valandą. Yra kelių, kurių plotis – net šešiolika juostų, o per vidurį dar įsiterpusi septynioliktoji, skirta specializuotam transportui ir aukštiems vyriausybės tarnautojams, – ir visomis lekia daugybė automobilių. Iš aukštų pastatų atsiveria urbanistinės horizonto platybės, ir nesimato miesto galo.
Manau, visi žmonių stabdžiai siekiant tikslų atsiremia į du barjerus – tingėjimą ir baimę, o aš nė vieno iš jų neturiu.
„Sunkiausia buvo tai, kad plačiojoje Rusijoje niekas manęs nelaukė išskėstomis rankomis, – pripažįsta lietuvis. – Yra toks posakis: „Maskvos meno pasaulis – ne guminis“... Ten ir savų menininkų – per akis. Žinojau, kad teks viską pradėti iš naujo, kad nebus lengva, kad labai pasiilgsiu Lietuvoje likusių draugų. Bet sunkumų niekada nebijojau. Manau, visi žmonių stabdžiai siekiant tikslų atsiremia į du barjerus – tingėjimą ir baimę, o aš nė vieno iš jų neturiu. Tikiu, kad viskas yra įmanoma, o į Lietuvą bet kada galiu atvažiuoti visų aplankyti.“
Gyvenimo pokyčius įkvėpusios meilės galų gale nebeliko – trukusi daugiau nei porą metų, ji baigėsi kartu su praėjusia vasara. „C’est la vie... Gyvenimas – ne kurortas, su santykiais reikia dirbti, o mes, matyt, dirbome per mažai“, – nedaugžodžiauja Vladas. Maskvoje jis dukart ieškojo namų: pirmą kartą – kai ten atvyko, antrą – kai teko dairytis naujos pastogės po skyrybų. Abiem atvejais tai buvo miesto centras, ir abiem jis patenkintas.
„Svarbiausi man buvo du kriterijai: pirma, studija privalėjo būti netoli parko, nes bėgioju tris kartus per savaitę – tokiame didžiuliame mieste kaip Maskva sportas labai svarbus, o parkų ten, ačiū Dievui, daug. Antra, galerija, kuri atstovauja mano interesams Rusijos Federacijoje, turėjo būti lengvai pasiekiama: joje vyksta daug susitikimų, meno pristatymų, ir aš nematau jokios prasmės gaišti savo laiką kelyje, juolab kamščiuose.“ Nostalgija vilnietiškiems namams visgi liko. „Vilniuje gyvenau Didžiojoje gatvėje, bute su vienuolika langų, – prisimena. – Už miegamojo lango augo šermukšnis. Kasryt pabudęs ir žvelgdamas į tą medį, galėdavau stebėti visus metų laikų pokyčius. Buvo nuostabu... Maskvoje su gamta tenka bendrauti kiek kitaip.“
Dar vienas šio didmiesčio bruožas – čia privaloma būti budriam. Konkurencija – didžiulė, dažnai – ir žiauri, nepaisanti jokių moralės normų. „Jei atsipalaiduosi – tave iškart suvalgys, – šypteli lietuvis. – Maskva – lyg didelis pyragas, kurį visi plėšo ir stengiasi padalyti savaip. Savotiškos džiunglės su tik joms būdingomis taisyklėmis, o kartais ir be jų... Bet aš – Liūtas, konkurencija manęs nežlugdo, atvirkščiai – tik grūdina. Raumuo kietėja, plėšau kitus bendraamžius į gabalus... Labai gera matyti, kai tavo gabalas vis didėja. Tai kainuoja daug pastangų, bet verta kiekvieno žingsnio.“
Tapęs Maskvos imigrantu, Vladas nesiblaškė, nepuolė ieškoti naujų darbų, nesusidomėjo jokiu šalutiniu uždarbiu – tiesiog toliau darė tai, ką pradėjo Vilniuje. „Iškart nėriau į kūrybą ir galerijos, su kuria norėčiau dirbti, paieškas. Suradau gana greitai, – pasakoja. – Atėjau pas juos, kaip sakoma, iš gatvės: pasikalbėjome, pristačiau naują, Rusijoje iki tol nematytą, tapybos techniką, pasiūliau surengti mano darbų parodą. Kitą dieną sulaukiau skambučio su teigiamu atsakymu. Paroda praėjo sėkmingai, o jai pasibaigus galerija pasisiūlė atstovauti mano interesams Rusijos Federacijoje. Šioje galerijoje esu jauniausias rezidentas šalia tokių menininkų kaip Olegas Tselkovas, Marcas Quinnas, Andy Warholas, Wang Yi Dong, Omaras Galliani ir kiti. Bet jaučiuosi gerai: kai esi eilinis tarp generolų, sparčiau mokaisi ir tobulėji.“
Maskviečiai jam atrodo draugiški ir nuoširdūs žmonės, atviri pasiūlymams – bent jau su tokiais jis stengiasi bendrauti. Ieškoti užsakovų Vladui nereikia: tuo rūpinasi jį globojanti galerija. „Kiekvienas dirbame savo darbą: aš kuriu, o galerija suranda žmonių, kuriems patinka mano kūryba. Nekalbant apie meninę pačios kūrybos pusę, geras dailininkas yra tas, kuris parduoda tai, ką tapo, o ne tapo tai, kas gerai parduodama, – tai Picasso žodžiai, – šypteli. – Džiaugiuosi, kad man pavyksta būti tarp pirmųjų. Nešoku pagal svetimas dūdeles – man patinka šokti pagal savąją.“
Ypatingų tautinių skirtumų suprantant meną dailininkas neįžvelgia: anot jo, tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje yra žmonių, kurie įsileidžia į save novatoriškumą, investuoja į rytdieną per šiuolaikinį meną. „Turiu su kuo lyginti, nes Europoje mano kūryba pristatoma dar keturiose šalyse: Šveicarijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, – teigia. – Ir ten situacija panaši: visur galima rasti tokio charakterio meno mėgėjų.“
Tik kainos, be abejo, skiriasi. „Dailininko „kainą“ iš esmės nustato du rodikliai: pripažintų aukcionų namų pardavimai ir muziejų pirkimai, – paprastai skaičiuoja Vladas. – Šiemet mano darbų įsigijo jau trys Rusijos muziejai, dėl dar dviejų kūrinių pirkimo vyksta derybos. Po tokių sandorių jau galima drąsiai disponuoti muziejų ekspertų menotyrininkų nustatytomis kainomis – viskas yra pagrįsta ir pagal taisykles.“
Beprotiškas didmiesčio lėkimas ir įtampa Vladui svetima. Jis sportuoja, stengiasi sveikai maitintis, miegui skiria mažiausiai aštuonias valandas per parą. Ir niekada nesiskundžia esąs išsunktas: „Didmiestis mane tarsi pakrauna. Matyt, viskas priklauso nuo pojūčių švaros: aš sugebu pasiųsti stresą velniop, greitai priimti tinkamus sprendimus ir negaišti laiko netinkamiems. Geriausias sprendimas – veiksmas, ir nereikia jokių plepalų bei ilgų anonsų: juk šiandiena niekada nepasikartos.“ Darydamas tai, ką labiausiai mėgsta, jis nejaučia sekinančio nuovargio, tad neieško ir drastiškų būdų atsipalaiduoti. „Drąsiai galiu pasakyti, kad mano darbas – beveik visuomet malonus laisvalaikio praleidimo procesas, – šypsosi. – Man smagu tiek kurti idėjas, tiek jas realizuoti.“
Kai išnyra iš kūrybos, lietuvis lankosi teatruose, parodose, įvairiuose vakarėliuose. Maskvos kultūrinis gyvenimas – be galo platus ir stiprus, siūlantis visko, ko tik geidžia kaprizinga širdis, ir sugebantis kaskart nustebinti iš naujo. Akį džiugina ir pats miestas: jis greitai tvarkomas, tiesiog akyse dingsta apšiurę kioskai, seni reklaminiai stendai, nelegalūs statiniai, naujai sužiba architektūros grožis. Iš Maskvos lengva pasiekti bet kurį šalies tašką, tad Vladas daug keliauja – jau spėjo pamatyti nemažai Rusijos, nors, suvokdamas šalies dydį, kukliai tvirtina, kad dar visiškai jos nematė. Labiausiai jį sužavėjo Sankt Peterburgo grožis, Buriatija ir jos sostinė Ulan Udė, Baikalo ežeras ir tūkstančių kilometrų spinduliu nė vieno žmogaus nepaliestos taigos platybės.
Taigi kitas etapas – Kinija. Nekviečiau šio etapo į savo gyvenimą, neprognozavau jo, nors visada norėjau... Ir jis pats pas mane atėjo.
Kai norisi visiškos ramybės, Vladas užsidaro namie ir rašo knygą. 72 puslapių dailininko knyga nebus spausdinama jokioje spaustuvėje: trys jos egzemplioriai bus parašyti, iliustruoti, surišti ir apipavidalinti autoriaus ranka. Šių metų pabaigoje Vlado kolega iš Prancūzijos šią knygą pristatys Paryžiaus tarptautinėje knygų mugėje.
Ar tai reiškia, kad Maskva – ne paskutinė jo stotelė? „Tikriausiai, – neslepia. – Mano įsitvirtinimas Rusijos meno rinkoje jau tampa savarankišku procesu: sėkmingai užkūriau variklį, ir jis važiuoja pats. Taigi kitas etapas – Kinija. Nekviečiau šio etapo į savo gyvenimą, neprognozavau jo, nors visada norėjau... Ir jis pats pas mane atėjo. Viena Honkongo galerija susidomėjo mano kūryba ir susisiekė su maniške galerija Maskvoje. Man buvo pasiūlyta bendradarbiauti su vienu Kinijos regionu. Dabar vyksta draugystės tilto statybos... Teigiamai žiūriu į Kinijos meno pasaulį – kad ir kaip paviršutiniškai tai skambėtų, turiu ką parodyti kinams. Patikėkit.“
Jis turi ir dar vieną kur kas mažiau pragmatišką svajonę. „Noriu kuo greičiau vėl įsimylėti, – šypteli. – Juokai juokais, bet buityje man velniškai trūksta moters. Pats gerai gaminu, bet vien sau gaminti nesinori. Be to, nemoku gerai išlyginti marškinių... Dažniausiai už vyro laimėjimų stovi jį palaikanti moteris, tad aš ieškau savo laimėjimų sirgalės. Juk džiaugsmas ir laimė stiprūs tik tada, kai jais dalijiesi.“
