Kai Tatjanai buvo tiek, kiek dabar Agnijai, ji filmavosi rusų juostoje „Pirmyn, gardemarinai!“, kuri sulaukė neįtikėtino populiarumo. Užtat 21-ų Agnija jau negalėtų ant abiejų rankų pirštų suskaičiuoti visų savo vaidmenų.
„Štai, kas yra tikros žvaigždės...“ – galvoju išleidusi Tatjaną ir Agniją prie viešbučio, kuriame jos apsistojusios. Tania tik spės pavalgyti ir lėks į festivalio „Kino pavasaris 2010“ filmų peržiūrą. Šiemet ji pakviesta dalyvauti konkurso „Nauja Europa – nauji vardai“ vertinimo komisijoje. Kartu su ja į gimtąjį miestą parvažiavo ir vaikai – aktoriaus, režisieriaus Olego Ditkovskio dukra Agnija, artimųjų vadinama tiesiog Agne, ir režisieriaus Roko Ramanausko sūnus Dominykas (10).
Viešnagė Lietuvoje pateikė ir netikėtumų. Sukirsta rankomis su juostos „Tadas Blinda: pradžia“ kūrėjais. Ir Tatjana, ir Agnija vaidins naujame lietuvių filme.
Tania neatrodo labai pasikeitusi. Fantastiškas humoro jausmas išlikęs, ji tik gal labiau pasitikinti savimi, ori ir be galo elegantiška. Agnija, atrodo, tuojau perlūš, tokia liaunutė, ilgais, beveik juosmenį siekiančiais plaukais. Dar nepabudusi, o gal tiesiog užvėrusi visus savo sielos kampelius. Beveik nekalba, atsakydama į klausimus tik palinksi galva arba pravėrusi gražias lūpas ištaria: „Neturiu ką pasakyti...“
Žinau, Agnija, nudegusi. Prieš keletą metų viename žurnale pasirodęs straipsnis atbaidė bet kokį norą bendrauti su lietuvių žurnalistais. „Buvau labai atvira, o tas atvirumas atsisuko prieš mane“, – ištaria prasmegusi minkštoje sofoje. Jos žvilgsnį sušildo tik pro duris įžengęs brolis Dominykas. Prisėda šalia, Agnija jį švelniai apkabina, pataršo šviesius plaukus ir bučiuoja bučiuoja...
Niekas neatims tos šilumos, kuria spinduliuoja šios moterys. Kažkas nenusakomo tvyro ore. Tikriausiai – tarpusavio supratimas, paslaptys, idėjų bendrystė, tas pats pasaulio suvokimas ir begalinė meilė.
Tatjana: dėkoju Dievui už drąsą. Už tai, kad galiu padėti tašką ir viską pradėti iš naujo. Tai labai gera ir labai svarbi žmogaus savybė.
Dominykas augo labai moteriškoje kompanijoje. Neužsiauginote lepūnėlio?
Agnija: O jeigu ir taip? Juk nieko blogo. Jis labai protingas berniukas.
Tatjana: Mudvi su Agne kartais pasitariame: reikėtų daugiau drausmės. Bet jis – jau tikras vyras. Fantastiškas... Toks, pats sau. Kartais atrodo, kad gudresnis už mus visus. Tyli sau, kažką galvoja...
Sakot, reikia drausmės? Agne, ar mama tave kada yra baudusi?
Agnija: Ne.
Tatjana: Agnė gal penkerių buvo pabėgusi su čigonų vaikais. Pusę dienos jos ieškojau, radau žaidžiančią, klykaujančią sau. Parsivedžiau namo, uždariau duris ir – jau rėksiu, bet pyktį pakeitė ašaros. Taip verkiau! Matyt, buvau išsigandusi. Mano mama Odesoje, kai Agnė nevalgydavo, kišdavo ją po šaltu dušu.
Agnija: Ne po dušu. Užpildavo kibirą šalto vandens.
Tatjana: Nesuprantu tylos bausmės. Vaikystėje tėvas tylėdavo, galėdavo ir savaitę. Nieko nebūdavo baisiau už tą tylą. Su vaikais reikia kalbėtis. Kai kalbiesi, visos bėdos greičiau išsisprendžia.
Tania, kai pamatei, kad Agnė linksta į aktorystę, ką jautei?
Tatjana: Pagalvojau: kaip gerai! Aš juk prisimenu laiką, kai pareiškė, kad bus aktore. Pasisekė, juk iškart pradėjo filmuotis didžiajame kine. O koks režisierius ją ėmė globoti? Vladimiras Mirzojevas – nuostabus žmogus, puikus menininkas.
Bet tu juk žinai, ką reiškia būti aktore. Kokią pirmąją taisyklę jai pasakei?
Agnija: Mama man liepė neįsimylėti aktoriaus!
O tu iškart nepaklausei! Juk pirmame savo filme „Žara“ susipažinai su populiariu rusų aktoriumi Aleksejumi Čiadovu. Kalbama, kad jūsų istorija verta kino scenarijaus. Susipažinęs su tavimi, Aleksejus išsiskyrė su drauge aktore, kuri po filmo įsimylėjo savo filmo partnerį.
Agnija: ... (Šypsosi.)
Tatjana: Tai kad įsimylėti aktorių – tikra nesąmonė. Sako, kirminai tie aktoriai, šliužai. Ne visi, aišku, bet tiesos yra. Dar Agnei sakiau, kad reikia įdėti daug darbo, kad svarbu įsiklausyti į kritiką, nepykti už ją, nesinervinti, jei nesiseka, ir tvirtai eiti pirmyn, siekti savo tikslo.
O kuri iš mamos pamokų išliko tau, Agne?
Agnija: Kad nedaug tų pamokų buvo. Pati mokiausi iš savo klaidų.
Prisimeni emocijas po pirmojo savo filmo?
Agnija: Kai filmavausi „Žaroje“, man buvo penkiolika. Tiesiog įdomu. Ypatingų prisiminimų nelikę. Pamažu kinas tapo mano darbu ir gyvenimu. Įstojau mokytis į kino institutą, tačiau pasirodė, kad prasmės – maža.
Tatjana: Kad šiais laikais į institutą įstoja iškart liaudies artistai...
Agnė: Ir ne vien... Net mokytojų galvose kažkas ne visai taip sudėliota. Pamenu, per stojamuosius viena garbaus amžiaus dėstytoja, pamačiusi į mus atsuktas filmavimo kameras, sušuko: „Mes būsime žvaigždės!“ Suprask, jie išaugins žvaigždes. Paslėpiau veidą už gėlių, kad tik manęs su tomis žvaigždėmis nenufilmuotų. Sunku įsivaizduoti, kaip tas žvaigždes augins, kai kurse – šešiasdešimt žmonių, o dėstytojai – du.
Tatjana: Kai aš mokiausi, mūsų buvo vos dvylika.
Agnė: Dabar daugiau nei pusę priima į nemokamas vietas, vėliau išvaro – esą nesimokė – ir priima tuos, kurie gali už mokslus susimokėti.
Tatjana: Kai Agnė stojo, kurse buvo vienuolika nemokamų vietų, visos kitos mokamos. Ir vietnamiečių, ir kinų... Šešiasdešimčiai žmonių – du pedagogai. Kankindavo naktimis... Po pusmečio Agnė mokslus metė.
Agnija: Ir filmuotis neleido! Baisiai manęs nemėgo. Pamenu, kartą pasisodino vidury auditorijos ir aiškino, kaip nereikia vaidinti, kaip aš nieko neišmanau. Mūsų dėstytojai mėgdavo sakyti: „Teatras – tai šventovė...“
Tatjana: Aha, apie tą šventovę turime anekdotą. Ateina jaunas aktorius į teatrą dirbti, bučiuoja sienas: „Pagaliau, pagaliau aš toje šventovėje“ (rusiškai „chram“ – red. past.). Iš užkulisių pasirodo sena aktorė ir sako jam: „Taip, taip, chram, chram – ir nebėra žmogaus.“
Tatjana: Agnei labai padeda Natalija Fiodorovana Orlova. Puiki aktorė ir puiki pedagogė. Dviese ir mokosi...
Agnija: Nieko geresnio nė įsivaizduoti negalėčiau. Esu tokio amžiaus, kad man nebereikia mokytis suvokti, kas yra kolektyvas. Su savo mokytoja esu visiškai atvira, ji žino stipriąsias ir silpnąsias mano puses, ji taip gerai mane jaučia.
Tatjana: Vos tik Agnė teatre gavo vaidmenį – iškart pas Nataliją Fiodoravną, paskaitė scenarijų abi, pasikalbėjo. Ji pataria, kokias knygas skaityti, kokius spektaklius žiūrėti. Negalėčiau to padaryti, nes aš – mama.
Agnija: Sakoma, kad žmogus gali būti arba geras pedagogas, arba geras aktorius. „Du viename“ – sunkiai išsitenka.
Tatjana: Aš – tikrai ne pedagogė. Galiu parodyti, kaip reikia vaidinti, bet paaiškinti negalėčiau.
Agnija: Ir aš. Neturėčiau tiek kantrybės.
Kaip manai, tavo gyvenimas būtų susiklostęs, jei mama nebūtų išsivežusi iš Vilniaus?
Agnija: Niekaip. Anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau išvažiavusi. Ne į Maskvą, tai kitur.
Iš tiesų visi tie žmonės, kurie dalyvauja pramogų verslo tūsovkėje, na, kad ir Filia Kirkorovas, yra labai vieniši, pažeidžiami. Jie turi savo kompaniją, gali būti tokie, kokie yra, tik nedideliame draugų būryje.
O tau, Tania, kaip būtų buvę?
Tatjana: Būčiau prasigėrusi, ne kitaip. Vilniuje – jokių perspektyvų, ypač rusų aktoriams. Liūdnai juokauju apie tą prasigėrimą, bet gyvenimas buvo toks... Kai kurie žmonės randa savo vietą – televizija, serialai, dar kas nors, bet juk dauguma – tikri vargdieniai. Esu be galo kantri moteris, tačiau ateina laikas – kentėti nebegaliu. Dėkoju Dievui už drąsą. Už tai, kad galiu padėti tašką ir viską pradėti iš naujo. Tai labai gera ir labai svarbi žmogaus savybė.
Beveik tokia svarbi kaip intuicija?
Tatjana: Tikrai, turiu gerą intuiciją, bet dabar matau, kad Agnės – dar stipresnė.
Ar tik ne intuicija tave išvedė iš Vilniaus?
Tatjana: Ne vien ji. Daugybė priežasčių, o dar angelas sargas sparnu mostelėjo... Intuicijos duota visiems, tik reikia išmokti klausytis, atpažinti, ką ji nori pasakyti, ką šnibžda.
Šito ir Agnę mokei?
Tatjana: Neišmokysi. Tai viduje slypinčios galios. Kaip išgirsti? Kaip iššifruoti? Na, kad ir šiandien... Absoliučiai keistas jausmas, bet negalėjau nepaklausyti jo. Atrodys visiškos sapalionės, bet... Nusileidau pusryčiauti. Pasiėmiau arbatos, pastačiau ant stalo. Matau: prie to stalo prieina vyras dažytais plaukais, „Louis Vuitton“ rankinė po pažastimi, rankoje – paauksuotas telefonas. Stovi prie mano stalo ir kalba telefonu. Prieinu, o viduje tiksi: negerk tos arbatos, negerk. Paaiškinti kodėl, negaliu. Suprantu, kad tai – tikros nesąmonės, bet vis tiek atsistoju, nueinu, pasiimu kitą puodelį arbatos. (Agnė atsisuka į mamą, gūžteli pečiais.)
Agne, o tau intuicija yra padiktavusi kokį svarbų sprendimą?
Agnija: Su kuo bendrauti, su kuo – ne.
Agne, ilgėjaisi draugų, kai išvažiavai iš Vilniaus?
Agnija: Draugų? Kad laikui bėgant jie atsisijojo. Tie, su kuriais nebendravau, tapo draugais, o anų dienų draugai beveik išnyko.
Tatjana: Pameni, tave lydėjo visa klasė? Aš niekada nepamiršiu...
Agnija: Atėjo į geležinkelio stotį su lietuviškomis vėliavomis. Iš pradžių į Vilnių atvažiuodavau labai dažnai, kai tik galėdavau.
Tatjana: Agne, bet juk tu nieko nepamiršai, viską prisimeni?
Agnija: Kam reikia, žino, kad nepamiršau. Aišku, visus prisimenu, man įdomu, kaip jie gyvena, bet ne aš kalta, kad kai kas nenori bendrauti.
Jūs abi vis dar puikiai kalbate lietuviškai.
Tatjana: Man įdomu. Kartais su Agne pasikalbame, kai norime, kad niekas nesuprastų. Nesu iš tų, kurie vos išvykę jau karštas bulves burnoje volioja.
O namuose su vaikais kaip kalbatės?
Tatjana: Aišku, rusiškai! Domas su močiute ir tėčiu kuo puikiausiai lietuviškai susikalba. Dar jis mokosi vokiečių kalbos, norėtume, kad ir angliškai išmoktų. Labai meniškas vaikas, gražiai piešia, lanko pamokas menų mokykloje, jau net parodose dalyvauja. Ir krepšinį žaidžia CSKA klube, jaunučių rinktinėje.
Įdomu, ką jaučiate atvažiavusios į Vilnių?
Tatjana: Kaip man gera čia atvažiuoti! Einu Totorių gatve, kur taip dažnai vaikščiodavau. Vakar su Mariumi Ivaškevičiumi kavą gėrėme toje pačioje kavinėje, kur gerdavome, kai statėme spektaklį „Malyš“.
Nesuprantu, kaip galima „nubraukti“ praeitį. Juk tai ji mus augina, auklėja. Ir kalbos neįmanoma užmiršti. Ir vyrų, kuriuos mylėjau. Neįmanoma, o ir visai nereikia.
Žiūriu aš į jus. Vis dėlto stulbinamas panašumas...
Tatjana: O man Agnė panašesnė į savo tėvą... Ne, negaliu pasakyti, kad būtume identiškos.
Maskvoj iki dabar rodo tuos „gardemarinus“, po dešimt kartų. Kai filmavausi, buvau 21–ų, dabar tiek Agnei. Užtat mus ir lygina. Aišku, kad ji panaši į mane anuomet. Ta pati jaunystė!
Agnija: Man tai netrukdo. Juk į mamą panaši, o ne į kokį svetimą žmogų.
Tatjana: Jūs galite iš kurios vienos imti interviu, bus tas pats. Mūsų temperamentas panašus, mūsų gyvenimas panašiai klostosi. Agnei bus 22-eji. Kai man buvo 23-eji, aš ją pagimdžiau. (Agnė dėbteli į mamą.)
Labai išgyvenau dėl jos, kai atvažiavome į Maskvą. Pradėjo su draugais vaikščioti, juk Maskva – ne Vilnius. Bet paskui viskas susitvarkė, susitarėme, kad skambins, visada žinodavau, kur yra.
Paauglystėje vaikai „neigia“ tėvus. Agne, ar nebūdavo jausmo, kad mama ko nors nesupranta, ką nors ne taip kalba?
Agnija: Ne. Lyg ir ne...
Tatjana: Ačiū. Kai gyveni drauge su vaiku, kartų skirtumo niekaip neišvengsi. Bet mums su Agne nebuvo jokių nesutarimų.
Jūs iki šiol gyvenate tame pačiame bute?
Tatjana: Ką tu! Jau kokius šešis kartus kraustėmės.
Agnija: Kad žinotumėte, kaip tai juokingai vyksta! Visas namas mums padeda, neša, krauna daiktus, dar pastumia, kai automobilio bagažinė neužsidaro.
Ar per kraustynes peržiūrite savo spintas?
Tatjana: Visada randame daiktų, kuriuos galime išdalyti kitiems.
Agnija: O šiaip tai mes visai neturime kuo apsirengti (visi kvatoja)!
Ir ką tada darote, kai jau visai nėra kuo apsirengti?
Agnija: Stovime prie spintos.
Tatjana: Tą mūsų stovėjimą reikėtų įamžinti. Galime penkiolika minučių dviese prie atidarytos spintos stovėti...
Nejau prieš premjeras jūsų neaprengia garsūs Rusijos dizaineriai?
Agnija: Būna, kažkas dovanoja, kažkas paprašo apsirengti, paskui – nurengia. Nemėgstame tokių... Vasarą aš labai sukneles mėgstu, o žiemos negaliu pakęsti. Tada šalta, reikia nešioti kelnes.
Dažniausiai pasitikiu savo skoniu. Esu už paprastumą, matyt, tai – lietuviškos mano šaknys. O šiaip tame pasaulyje daug žvilgesio. Nors pamažu jaunimo mada keičiasi, visi žiūri į Holivudą, pradeda vilkėti paprastus, gražius drabužius.
Tatjana: Man atrodo, kad ieškoti drabužių, dažytis prieš vakarėlius ir premjeras – tikras laiko švaistymas. Užtat mudvi su Agne daug ir nesimalame viešumoje.
Labai pasitikėjau žmonėmis, bet pasimokiau. Užtat ir atrodau tokia – šalta, pasipūtusi. O aš tiesiog nenoriu atsiverti, tik šitaip įmanoma apsisaugoti.
Sakykite, ar tame pramogų pasaulyje įmanoma surasti tikrų draugų?
Agnija: Aišku, įmanoma! Aš jų ir turiu.
Tatjana: Iš tiesų visi tie žmonės, kurie dalyvauja pramogų verslo tūsovkėje, na, kad ir Filia Kirkorovas, yra labai vieniši, pažeidžiami. Jie turi savo kompaniją, gali būti tokie, kokie yra, tik nedideliame draugų būryje. Mitų – daugybė. Oi, kaip visi mėgsta sakyti: „Vaidmenys „per lovą“, scena „per lovą“...“ Man atrodo, kad „per lovą“ dabar išvis nieko negali padaryti.
Agnija: Jeigu tik būtų galima (ironiškai šypsosi)...
Tatjana: Greičiau jau „per vyrą prodiuserį“. Nejau atsisakysi daryti karjerą, kai vyras duoda pinigų? Parodykite man nors vieną, kuris atsisakytų. Ar tai purvina? Nežinau... Yra pinigų, tegu būna ir karjera. Vis tiek anksčiau ar vėliau visi pamatys, kad nesi netalentingas. Jei tikrai netalentingas...
Agnė nuolat filmuojasi kine. Nieko nuostabaus, kad bulvarinės spaudos fotografai ją sekioja, o žurnalistai rašo visokias išgalvotas istorijas...
Agnija: Visos spaudoje aprašytos istorijos ir yra išsigalvojimai.
Tatjana: Užtat, kad mes nepasakojame apie asmeninį gyvenimą, o kai nepasakojame, reikia jį sugalvoti.
Gegužės viduryje Maskvoje, Vachtangovo teatre, vyks spektaklio „Žaisliukų pardavėjas“ premjera. Vaidinsite abi, o juk Agnė teatro scenoje pasirodys pirmą kartą...
Agnija: Man labai patinka teatras. Ten visiškai kitaip nei kine.
Tania, leidi sau pakritikuoti dukrą?
Tatjana: Mudvi kalbamės, aišku, ji paklauso manęs, bet charakteris toks, kad ir „pasiųsti“ gali (juokiasi).
Ar „pasiunčia“, kai mėgini išsakyti nuomonę apie jos draugus, mylimuosius, vaikinus?
Tatjana: Dažniausiai nėra ką sakyti, nes mums labai sekasi rasti puikių, šiltų žmonių. Tie, kurie šalia mūsų, esu tikra, neišduos, nepavydės, tik padės, kai reikia.
Agne, o tu leidi sau komentuoti mamos draugus?
Agnija: Kad mūsų draugai – tie patys.
O vyrus, kurie mamai patinka?
Agnija: Tai – mamos reikalas.
Tatjana: Kad mes abi gerai permatome žmones, peršviečiame lyg rentgenu.
Vadinasi, tarp jūsų nebūna jokių konfliktų, jūs vienodai žvelgiate į teatrą, kiną, draugus, pasaulį, jausmus?
Tatjana: Na, nesame visiškos Siamo dvynės. Turime savo nuomonę, savo gyvenimus, bet noriu pasakyti, kad mūsų matymas, jausmai, emocijos dažnai sutampa. Gal kad kraujas tas pats teka gyslomis?
Ar egzistuoja nebylių susitarimų, apie ką judvi niekuomet nesikalbate?
Agnija: Mes kalbamės apie viską.
Tatjana: Kai kam netgi sunku įsivaizduoti, kaip atvirai mes kalbamės. Viena apie kitą žinome viską. Man atrodo, vaikui negalima sakyti „ne“. Negalima gailėti laiko pokalbiams. Kodėl tėvai visuomet turi laiko pavalgyti, išsivalyti dantis ar pamiegoti? Pasikalbėti su vaiku taip pat svarbu. „Neturiu laiko“ – tai tik savo abejingumo pateisinimas.
Agne, tikriausiai tik mama viską žino apie tavo santykius su Aleksejumi Čiadovu. Mus tik pasieka žinios – išsiskyrė, susitaikė. Paskutinę radau internete: per kovo 8-ają Aleksejus pasakė, kad pasaulyje myli tik vieną moterį – Agniją...
Agnija: Labai malonu, kad taip pasakė (šypsosi). Iš tiesų nenoriu apie tai kalbėti, tegu žmonės prisigalvoja savų istorijų. Viską, ką reikia, apie mane žino patys artimiausi, o svetimiems dūšioje nėra ko kapstytis. Jei įsileidi, žiūrėk, jau ir užteršta. Labai pasitikėjau žmonėmis, bet pasimokiau. Užtat ir atrodau tokia – šalta, pasipūtusi. O aš tiesiog nenoriu atsiverti, tik šitaip įmanoma apsisaugoti. Ką darysi, pati pasirinkau tokią profesiją...
