Jaudinančios ir įkvepiančios „Žingsniai 2022“ istorijos. Balsuokite už mėgstamiausią!

Vilnietis Tautvydas Neniškis – neregys, įrodęs pirmiausia sau, kad net ir drąsiausios svajonės pildosi. Nuo vaikystės nematantis vyras jau daugiau kaip porą metų dirba skambučių operatoriumi įmonėje „Socialinis taksi“. Prieš kurį laiką jis įsigijo butą Vilniuje – tai buvo sena svajonė.

Visą istoriją skaitykite - čia 

29-erių Eglė Timinskaitė – vieniša mama, auginanti penkiametę dukrą Lėją. Nuo ankstyvo amžiaus Eglė gyveno įvairiose globos įstaigose, vėliau – savarankiško gyvenimo namuose. Nors tikro gyvenimo šeimoje ji nepatyrė, visada svajojo turėti savo namus. Šiuo metu Eglė su dukra įsikūrusi Pakruojyje, apsaugotame būste. Ateityje šeima tikisi gauti socialinį būstą ir jame susikurti tikrus namus.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Klaipėdietė Rūta Bružaitė nuo vaikystės žinojo, kuo nori būti užaugusi. „Ypatingą ryšį su gyvūnais jaučiau visada. Maža eidavau lesinti antyčių, auginau žiurkėnus, triušius, galiausiai šunis. Vėliau, kaip ir svajojau, pasirinkau veterinarijos studijas Kaune“, – pasakojo veterinare tapusi jauna moteris.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Darbo dieną prisiskambinti Ingai Rancovai gali būti sudėtinga – nemažai laiko ji praleidžia be ryšio priemonių. Taip yra, nes moteris kartu su kolegomis reguliariai lankosi pataisos namuose. Inga dirba su projektais, kurie padeda nuteistiesiems auginti pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Vienas tokių – „Karjeros portretai“.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Kaunietė Miglė Janušauskienė dirba mokykloje, kurią pati ir baigė. Sugrįžusi į antrais namais vadintą Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją, ji jau spėjo pasižymėti kaip inovatyviausia pedagogė. Nors vaikystėje apie šią profesiją ji nesvajojo, pats likimas ją atvedė prie pirmos darbovietės – vaikų darželio durų.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Jei kada nors nuspręstų rašyti knygą, Oksanai nereikėtų išgalvoti pagrindinio veikėjo – užtektų aprašyti savo pačios gyvenimo patirtis. Tragiška mamos mirtis, sudėtingi santykiai su pamote ir keletas metų internate. Atskiro skyriaus verta jos pirmojo sūnaus tėvo istorija, kurioje romantišką meilę greit pakeitė neištikimybė.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Aleksandra Korytničenko ir Jaroslavas Šilobritas save vadina bičiuliais. Ir ne tik dėl to, kad kartu lanko Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą. Bičiuliais vadinami žmonės, kurie domisi bitėmis ir bitininkyste. Tokie yra ir Aleksandra su Jaroslavu.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Ariogaloje gyvenanti Danutė Zenė Žilienė – tikra močiutė iš visiems gerai žinomos Stasio Povilaičio dainos „Senelė mūsų jauna“. „Pasas rodo, kad man jau 77-eri“, – juokiasi, paklausta, kiek jai metų. Visą gyvenimą buvusi aktyvi moteris neslepia, kad vis dėlto didieji pokyčiai į jos gyvenimą atėjo išėjus į pensiją. O reguliariai sportuoti ji pradėjo maždaug prieš ketverius metus – tuo metu Raseiniuose startavo fizinį aktyvumą skatinantis projektas, kuris tęsiasi ir dabar.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Prieš dvejus metus Vilniaus kolegijos (VIKO) Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto studentas Mindaugas Pundzius ryžosi pusmetį praleisti Azerbaidžane – tokią galimybę jam suteikė „Erasmus+“ programa. Išvykdamas vaikinas tikėjosi pasisemti žinių, pažinti mums, šiauriečiams, egzotišką Azerbaidžano kultūrą, tačiau gavo kur kas daugiau.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Vievyje gyvenantį 38-erių Ivaną pažįsta turbūt visi miestelio gyventojai. Kai kas jį sutinka bažnyčioje, kiti parke ir viešuose renginiuose, treti – neįgaliųjų užimtumo veiklose: intelekto negalią turinčio Ivano gausu visur. Jis neatsisako dalyvauti ir talkose – fizinės jėgos jam netrūksta, o „vyriški“ darbai puikiai sekasi nuo seno.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Beveik visą savo gyvenimą Edvardas Gasinskas praleido įvairiose globos įstaigose. Į vienas jų pateko dėl to, kad buvo našlaitis, kitas – dėl negalios. Pastaruosius keliolika metų jis gyveno Tauragės rajone, Adakavo socialinių paslaugų namuose. Nors čia jautėsi vertinamas, galėjo atskleisti savo meninę pusę – kurti scenarijus, vaidinti, giedoti giesmes, eksperimentuoti virtuvėje ir tapyti – širdyje visuomet žinojo, kad labiau už viską nori gyventi savarankiškai.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Ukmergėje gyvenanti Ramunė viena augina paauglį sūnų. Ryšys su juo moteriai visuomet buvo labai svarbus. Tačiau vaikui pradėjus lankyti mokyklą jie abu susidūrė su nemažais iššūkiais, kurie stipriai paveikė ir mamos bei sūnaus santykius. „Tuo metu jaučiau, kad viskas slysta iš rankų. Todėl ėmiau ieškoti pagalbos. Tiesa, iš pradžių maniau, kad keistis reikia sūnui, o ne man. Kaip aš klydau!“ – pasakojimą pradėjo pašnekovė.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Likimas Alinai Račkovskajai nepašykštėjo išbandymų. Vos devyniolikos ji pastojo. Nors nėštumas buvo sklandus, gimdamas sūnus patyrė rimtą kojos traumą ir vaikščioti išmoko jau su protezu. Šiuo metu šeimoje auga keturi vaikai: be negalią turinčio vyresnėlio – 19-mečio abituriento Dominyko, yra 16-metė dukra Emilija bei 6-mečiai dvynukai Alanas ir Ostinas. Vaikai – didžiausias Alinos turtas ir pagrindinis variklis siekti vis naujų gyvenimo tikslų. Jos žodyne nėra žodžio „negaliu“.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Darbas slenkančiu grafiku, butas, po kurio langais – savo rankomis sukastas ir apsodintas daržas, šiltnamis, pilnas šviežių daržovių. Nors kai kuriems toks gyvenimas gali pasirodyti neįdomus, proto negalią turintiems Michailui ir Aleksandrui tai yra svajonės išsipildymas. Du bičiuliai daug metų praleidę globos įstaigose, jau dvejus sėkmingai gyvena savarankiškai.

Visą istoriją skaitykite - čia 

„Nuo savęs nepabėgsi“ – taip apie netikėtą gyvenimo ir karjeros posūkį sako miesto bitininkystės ambasadoriumi prisistatantis Urbanbee.lt įkūrėjas Paulius Chockevičius. Po ilgų gyvenimo metų užsienyje į gimtinę sugrįžęs jaunas vyras netikėtai susidomėjo miesto bitininkyste.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Ar įmanoma, kad versle sėkmingai taikomi vadybos metodai gerai veiktų ugdymo įstaigoje? Kretingos mokyklos-darželio „Žibutė“ direktorė Snieguolė Bružė įsitikinusi, kad taip.

Visą istoriją skaitykite - čia 

„Neįsivaizduoju, kaip dabar gyvenčiau be sporto“, – sako Skuodo rajone gyvenanti Gertrūda Pocevičienė. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja neabejoja, kad būtent įvairios fizinio aktyvumo veiklos jai padėjo išvengti kelio sąnario operacijos, o gal net luošumo.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Per pandemijos įkarštį iš emigracijos į Lietuvą sugrįžusi Martyna Landžiuvienė nežinojo, ko griebtis: svajonės dirbti fotografe sudužo, santykiai šeimoje ėmė braškėti. „Jaučiausi nieko verta – jauna ir nieko nepasiekusi. Visiškai nepasitikėjau savimi ir nežinojau, ką daryti“, – prisiminė 1,5 metų sūnų auginanti jauna moteris.

Visą istoriją skaitykite - čia 

„Kalbėti apie tai vis dar labai sunku, nors praėjo daugiau nei metai“, – vos pradėjusi pasakoti apie netikėtą mylimo vyro mirtį susigraudina Rasa. Nelaimė aplankė 2021 m. balandį, kai po sėkmingos širdies operacijos Rasos sutuoktinį ištiko insultas, po kurio jis nebeatsigavo. Visiškai netikėta vyro mirtis Rasą pakirto – moteris nebežinojo, kaip gyventi toliau.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Jei tai būtų filmas, pasakojantis apie 52 metų Ligitos Bubelevičiūtės gyvenimą, pirmasis kadras pakviestų į Panevėžio moterų kalėjimą. Jame moteris gimė, tačiau čia praleisto laiko neatsimena – vos kelių mėnesių mažylė buvo išvežta į kūdikių namus. Vėliau įvairiose globos įstaigose Ligita praleido beveik visą savo gyvenimą, ir tik pastaruosius porą metų gyvena Marijampolėje esančiame apsaugotame būste.

Visą istoriją skaitykite - čia