Pastaruoju metu Lietuvos CS:GO bendruomenę neretai džiugina naujienos apie prie garsių organizacijų prisijungiančius lietuvius. Pernai daugelį nustebino talentingo 17-mečio Aurimo „Bymo“ Pipiro prisijungimas prie „FaZe Clan“, vėliau – prie „mousesports“ komandų, Rokas „EspiranTo“ Milašauskas iš CR4ZY perėjo į „c0ntact Gaming“, šią savaitę Justinas „jL“ Lekavičius tapo Ispanijos organizacijos „MAD Lions“ nariu.
Lietuvos CS:GO situacija savotiškai primena stipriausią Anglijos futbolo čempionatą „Premier League“, kur lygos vidutiniokės ir autsaiderės turi remtis arba užsieniečiais, arba pigesniais anglais, nes talentingų vietos žaidėjų komandos tiesiog negali įpirkti ir išlaikyti.
Pavyzdžiui, talentingų portugalų pilna „Wolverhampton Wanderers“ ekipa praeitame sezone finišavo septintoje vietoje ir buvo per plauką nuo vietos tarptautiniame Europos lygos turnyre, nors atlyginimams išleido tik 49 mln. svarų sterlingų.
Tuo tarpu vidutiniškai žaidžiančių anglų kupina „Crystal Palace“ komanda sezoną baigė vos 14 vietoje, nors savo žaidėjams per metus išmokėjo 82 mln. svarų sterlingų.
Panašiai talentingus vietos CS:GO žaidėjus sau leisti sunkiai gali ir Lietuvos organizacijos. Naujoms komandoms, norinčioms siekti realių rezultatų ir kilti pagrindinių lygų laipteliais, reikėtų turėti pakankamai didelį pradinį kapitalą vien žaidėjų atlyginimams, o surinkti pajamų iš rėmėjų, kurie vis dar dvejoja dėl investavimo į esportą, ypač kai komanda artimiausiu metu nežais prieš garsius pasaulio vardus, yra labai sunku.
Tačiau „Timechasers“ vadovas Julius Parnavas laikosi šiek tiek kitokios nuomonės. Pasak jo, užsieniečiai – ne išeitis, nes pastariesiems žaisti infrastruktūros neturinčiame Baltijos regione tiesiog neapsimoka.
„Iškart kyla klausimas apie kokį užsienį kalbame. Praktiškai visoje vakarų Europoje esportas yra geriau išvystytas ir turintis daugiau galimybių nei Baltijos šalyse. Jei žiūrėsime į tokias šalis kaip Ukraina ar Baltarusija – ten taip pat yra kur kas aukštesnis lygis, tuo pačiu komandos gali dalyvauti 2 regionų turnyruose – Europos ir CIS, – kur yra dvigubai daugiau galimybių prasimušti. Tuo tarpu Lietuva negali dalyvauti Skandinavijos lygose, Lenkija pati turi savas kvalifikacijas, Ukraina, Baltarusija, Rusija – CIS regiono lygas. Baltijos šalys šiuo klausimu yra labai nedėkingoje situacijoje, todėl užsienio žaidėjams yra dar mažiau priežasčių žaisti po mūsų vėliava. Tarkim, paimkime kad ir paprastą žaidėją iš Balkanų regiono – jam labiau apsimokėtų priklausyti Vokietijos organizacijai, nemokančiai atlyginimų, bet dalyvaujančiai nacionalinėse Vokietijos, Austrijos lygose, kur gali būti pastebėtas ir kilti karjeros laiptais. Jei kalbėtume apie „League of Legends“ – turime dukart per metus vykstantį „Baltic Masters“, kas užtikrina 2 vietas Baltijos šalių komandoms patekti į Europos pirmenybes. Tokia lyga CS:GO žaidime leistų pritraukti ir užsienio žaidėjus žaisti pas mus bent laikinai.“
CS:GO organizacijos išsilaikymui Lietuvoje nepadeda ir minėtas nacionalinių arba regioninių turnyrų/lygų trūkumas. Vienintelis turnyras iki 2020-ųjų buvo „Baltic Masters“, tačiau savo veiklą sustabdžius „GameOn“ konventui, nebeliko ir šio. Pasak „Timechasers“ vadovo, reikėtų suprasti ir turnyrų organizatorius, nes rasti finansinį rėmimą sunku ir šiems.
„Realiai esame turėję net dvi Baltijos šalių lygas vienu metu – „Baltic Masters“ ir „BESL.pro“. Šiuo metu nebeliko nei vienos, nes problema ta pati – organizatorių taip pat niekas neremia pakankamai. Viename iš paskutinių „BESL.pro“ sezono finalų Rygoje turėjau galimybę pakalbėti su jų įkūrėju. Nors jie ir buvo pritraukę daug žymių prekės ženklų, jiems reikia dvigubai didesnio finansavimo, kad liktų bent be nuostolių. 5 sezonai be pakankamų investicijų į lygą (nors iš dalyvių ar lankytojų pusės viskas buvo labai aukšto lygio), COVID-19 pradžia… Dabar nebeturime nieko, kas organizuotų tokio lygio renginius, kaip tai darė „BESL.pro“ ar „Baltic Masters“.
Žinoma, yra ir nemažai išorinių veiksmų, trukdančių CS:GO plėtrai, pavyzdžiui, „Valorant“ atėjimas į pirmo asmens šaudyklių rinką bei ten prognozuojamos geresnės finansinės perspektyvos buvusiems CS:GO žaidėjams. J.Parnavas į „Valorant“ keliamas problemas žvelgia dar rimčiau.
„Kita sunkumų priežastis – „Valorant“ žaidimo atėjimas į rinką. „Riot Games“ kūrinys, konkuruojantis su CS:GO, tikrai daro įtaką Lietuvos esporto scenai. Garsūs CS:GO vardai kaip „ceNder“, „Carcass“ ar „nukkye“, perėję į „Valorant“ žaidimą, užsitikrino vietas vienose stipriausių Europos organizacijų. Matant tokius pavyzdžius, daug metų praleidę CS:GO žaidėjai labiau krypsta į „Valorant“ pusę, nes ten scena dar apytuštė, todėl yra lengviau pasiekti aukštą lygį. Dėl to Lietuvai ima trūkti naujų talentų ar patyrusių žaidėjų. Jei „Timechasers“ nepavyks išlaikyti dabartinių žaidėjų, paprasčiausiai nebus kuo užpildyti paliktas tuščias vietas.“
Galbūt skambės per daug pesimistiškai, bet su ribotu biudžetu į esportą žengiantiems asmenims vertėtų gerai pamąstyti, ar CS:GO yra ta disciplina, į kurią šiuo metu reikėtų kišti nagus. Nacionalinių turnyrų ir lygų trūkumas riboja reklamos pajamų galimybes, o tarptautinėje scenoje siekti gerų rezultatų galima tik su talentingais žaidėjais. O juos FPL ir ESEA lygose nuolat stebi ir skautai iš užsienio organizacijų, su kuriomis lygintis mūsų komandos negali.
Tačiau, J.Parnavo nuomone, daug sunkumų Lietuvoje turėtų įveikti bet kokios disciplinos organizacija, tad geriausia orientuotis į tą, kurią išmanai geriausiai.
„O kuri kita esporto disciplina yra tiek žinoma Lietuvoje ir lengvai pateikiama plačiai auditorijai? Žinoma, net „Timechasers“ gali pasiimti daug kitų komandų ir tiesiog pranešinėti koks buvo rezultatas ir kur dalyvavome, tačiau kas iš to? Mums trūksta savo sričių specialistų skirtingose disciplinose. Pradedant komentatoriais ar transliacijų režisieriais, baigiant treneriais ir analitikais. Mes tokių žmonių turime tik „League of Legends“ ir CS:GO žaidimuose. Tuo pačiu geras kitos disciplinos suvokimas, kad išeitų sklandžiai joje dirbti, reikalauja daug laiko ir papildomų rankų.“
Tačiau per COVID-19 pandemiją savo veiklą sustabdė ne tik mažesnės komandos, bet ir didelės bei žymios organizacijos. „100 Thieves“ nusprendė išardyti savo CS:GO diviziją, „Gen.G“ pardavimui pateikė visą savo sudėtį, o ant šios disciplinos rėmusis „North“ daugiau neegzistuoja.
Su šiais sunkumais net ir garsiausios organizacijos susiduria dėl panašių problemų: brangiai atsieinančių žaidėjų atlyginimų ar „Valorant“ atėjimo. Tačiau nuo praeitų metų net ir stambioms komandoms koją kiša tai, jog kai kurios lygos ir komandos planuoja kurti uždaras franšizes.
CS:GO sukūrusi „Valve“ kompanija visada griežtai pasisakydavo prieš savo žaidimo franšizavimą. Žiūrovams atskirų turnyrų sistema turinio prasme yra pati geriausia, tačiau CS:GO organizacijoms ji nebūtinai yra naudinga. Jos tokiu atveju ne tik negauna dalies turnyrų pajamų, bet ir jų ateitis dėl didelių žaidėjų atlyginimų dažnai priklauso nuo pasirodymo jame.
Dėl to pernai ESL, „Flashpoint“ ir BLAST – trys vieni didžiausių CS:GO turnyrų organizatorių – nusprendė spręsti šią problemą – įsteigė savo lygas ir padarė kelias komandas partnerėmis. Tai komandoms už nario mokestį leidžia būti tikroms dėl vietos lygoje ir gauti simbolišką jos pelno dalį.
Jeigu tokia sistema įsigalės ir CS:GO žaidime, išsilaikyti galėtų tik stiprų finansinį stuburą turinčios komandos. Nacionaliniai ir regioniniai čempionatai, kurių kol kas Lietuvoje bei Baltijoje ir taip trūksta, netektų daug prasmės, nes niekur nelydėtų.
Su šia problema sutinka ir J.Parnavas.
„Jų sistema aiškiai suteikia naudos patiems organizatoriams ir komandoms, kurios ten turi saugias vietas. Žiūrint globaliai – tai gera sistema, užtikrinanti saugumą abiejoms pusėms. Tačiau ten atsidurti mažai komandai yra tikrai be galo sunku. Realiai sukurti tokią pačią sistemą niekas netrukdo ir antro ar trečio rato (angl. – tier) komandoms, tik tam reiktų nemažai investicijų. Jei į tokią sistemą būtų pakviestos smulkesnės komandos – puiku. Bet to tiesiog tikrai nematau net kelių metų perspektyvoje ir kokią apčiuopiamą naudą iš to turėtų patys organizatoriai. Ir jei kalba eina apie smulkesnes regionų komandas – iškart atsirastų bent 100 potencialių kandidatų. Kaip atsirinkti tas kelias, kurios to vertos? Manau, vėl pagrindinį žaidimą dėl patekimo žaistų komandų biudžetai.“
Šių priežasčių samplaika Lietuvos CS:GO organizacijoms gerų prognozių nežada. Teoriškai egzistuojanti išeitis – CS:GO organizacijos persiorientavimas į „maitintoją“, t. y. komandą, kuri aktyviai ieško jaunų talentų ir vėliau juos parduoda didesnėms organizacijoms.
Tačiau ir tai, anot „Timechasers“ įkūrėjo, padaryti yra labai sunku.
„Jei kalbėti iš „Timechasers“ perspektyvos – mes jau esame tokių pasiūlymų gavę anksčiau. Teoriškai visos mažesnės organizacijos ir yra didesnių maitintojos. Esame turėję jaunų talentų, tačiau dirbti su jais yra labai sunku, o tai dažnai kerta ir komandos rezultatams. Tenka spręsti – ar turėti tą talentą, kuriam dar reikia gerų 2 metų pasiekti brandesnį žaidimą, ar žaidėją, kuris žino ką daro ir nori rezultatų. Kiek esame turėję patirties su jaunais talentais, dažniausiai kyla tik daugiau problemų. Žinoma, jei turėtume stiprų trenerį, komandos psichologus ir aktyviai bendrautume su jaunuolio tėvais, viskas būtų visai kitaip. Tačiau kol kas visur aplink Lietuvą yra ugdomi ir ieškomi talentai jau mokyklose – Latvijoje jau yra esporto mokykla, kuri dirba su daugiau nei 200 mokyklų ir 3500 jaunuolių klauso jų kursų. Taip galima rasti talentą ir užkirsti kelią netinkamam jo tiek žaidimo suvokimo, tiek psichologiniam formavimuisi. Nepamirškime, kad jaunimas žaidžia su daug vyresniais žaidėjais ir labai priklauso kokioje aplinkoje tai vyksta – ar kaip asmenybę kelia į viršų, ar kaip tik formuoja netinkamą pavyzdį, kurį labai sunku vėliau pakeisti.“
