Kaip prasidėjo mano istorija su „DOOM“? Ogi dėl paprasto atsitiktinumo. Vasaras aš leisdavau kaime Druskininkuose ir jokių kompiuterių, išskyrus miestelyje veikiančias „PlayStation“ „kompiuterines“ nebuvo. Tačiau vieną dieną namuose atsirado senukas kompiuteris ir ant jo „ėjo“ „DOOM“.
Taip jau nutiko, kad su broliu vakarais, ypač rudenį ar žiemą, mes sėsdavome prie to seno, „R2-D2“ garsus skleidžiančio kompiuterio ir gelbėdavome pasaulį – perėjome „Quake“, „Dukem Nukem“, bet „DOOM 2“ buvo mano mėgstamiausias. Daug laiko praleidau sprogdindamas visokio plauko demonus ir netgi perėjau žaidimą be jokių kodų ant „Ultra – Violence“ sunkumo lygio.
2004 metais pasaulį išvydo nauja dalis – „DOOM 3“, tačiau ji buvo kiek kitokia, nei pirmtakai. Tai buvo „horror“ žanro šaudyklė, kuri, mano nuomone, nors ir nutolusi nuo šaknų, tačiau buvo verta dėmesio. Mažos, tamsios, klaustrofobiją keliančios erdvės, pastovus resursų trūkumas, visad šešėliuose tūnantys monstrai ir tiek seni, tiek originaliai atnaujinti priešai – viskas sukūrė puikią atmosferą, tad perėjau ne tik patį žaidimą, bet ir jo papildymą „Resurrection of Evil“.
Tačiau po „Resurrection of Evil“ kitas „DOOM“ pasirodė tik 2016 metais ir vadinosi tiesiog „DOOM“. Šis leidinys ignoravo „DOOM 3" egzistavimą ir pasakojo „DOOM Slayer" istoriją taip, lyg trečiosios dalies net nebūtų buvę. Ir šis žaidimas man labai patiko.
Visų pirma, reikai pagirti kūrėjus, kurie pasistengė kurdami priešų modelius. Dalis jų atrodė tarsi nužengę iš 1993 metų, tačiau atrodė labai moderniai ir patraukliai. Antra, visa kovos sistema yra praktiškai tobula - tiek resursų naudojimas, rinkimas, tiek „glory kills" mechanika, animacija, tiek pačio "DOOM Slayer" gebėjimų bei ginklų naudojimo efektyvumo progresija. „DOOM“ sugebėjo užčiuopti tą sunkiai pasiekiamą aukso viduriuką - žaidimas smagus tiek žaidusiems pirmąsias dalis, tiek ir susiduriantiems su frančize pirmą kartą. Rekomenduoju išbandyti, jei "FPS" yra jūsų mėgiamas žanras.
2020 metais pasirodžiusio „DOOM Eternal" tikrai laukiau ir tikėjausi daug. Kodėl apžvalgą rašau tik dabar? Nes senasis kompiuteris nebuvo pakankamai geras kokybiškai žaisti šį žaidimą.
Galiu pradėti nuo to, kad žaidimo kūrėjai nežinia kodėl sugalvoja visą istoriją perkelti keliasdešimt metų nuo "DOOM" įvykių. Pradėjus žaisti, aiškumo yra nulis. Jūs esate kažkokioje skraidančioje pilyje, na ir keliaujate vaduoti žemės. Jus puola monstrai, juos galabijate. Viskas yra padrika, visa istorija yra tiek neaiški ir fragmentuota, jog teko pasiskaityti internete, kad suvokčiau, kas ir kodėl. Tai nėra gerai - geros istorijos pasakoja pačios save bei nereikalauja papildomo darbo (kad ir neseniai žaistas „Far Cry 5" yra puikus to pavyzdys). Kodėl buvo pasirinktas toks kelias, nėra aišku, o žaidime atsakymų irgi nerasite. Visas naratyvas yra didelė susivėlusi fragmentų mišrainė.
Kovos mechanika - čia atlikta daugiausia pakeitimų lyginant su "DOOM" ir visi jie sukuria griozdišką ir nepatogią eigą. Gyvybės, šarvai ir kulkos traktuojami kaip esminiai resursai, tačiau jie beveik nesimėto aplinkui. Šiuos resursus jums reikia gauti iš monstrų juos nužudant tam tikru būdu, dėl to savo kovas turite planuoti ir veikti strategiškai bei apgalvotai. Pats principas skamba puikiai, tačiau sukuria griozdišką, stringančią ir nepatogią žaidimo eigą. "DOOM" tai pat vystė šį elementą, tačiau jis buvo daug švelnesnis ir leido mėgautis pačiu žaidimu, kai pats „DOOM Eternal" nieko daugiau nesiūlo tik perdėm komplikuotą kovos sistemą.
Dar vienas išties erzinantis elementas - įvairios nenatūraliai sukurtos kliūtys ir prastai sukurti galvosūkiai. Jei „DOOM" visa tai atrodė kaip aplinkos dalis, tai „DOOM Eternal" viską pateikia kaip „arcade" momentą. Šokinėsite per skraidančius akmenis, laipiosite sienomis. Bet viskas sukurta taip, lyg tai kažkas specialiai pastatė ir pritaikė "DOOM Slayer" ir jo fizinėms galimybėms, tad nėra jokio autentiškumo jausmo. Visa ši žaidimo dalis yra erzinanti ir absoliučiai nereikalinga. O kur dar dar visą „arcade" momentą vainikuontys gyvybių rinkimo bei netgi „cheat codes" elementai? Tokio nesusipratimo ir disintegracijos pačio žaidimo estetikoje dar neteko matyti.
Ginklai - apie juos negaliu nieko gero pasakyti, na, nebent apie dvivamzdžio šautuvo „meat hook" funkciją galiu atsiliepti palankiai. Visi modeliai yra tingūs senųjų ginklų perdirbiniai, jų galimybės nei įdomios, nei labai naudingos, tad visas ginklų arsenalas nuobodus bei pilkas.
Na ir galiausiai - pats jūsų valdomas herojus „DOOM Eternal" yra beveidis ir beasmenis. „DOOM" veikėjas ieško savo istorijos ir ją po trupuį atranda. Nors atrodo, kad „DOOM Eternal" eina panašiu keliu, bet pats „DOOM Slayer" tiesiog toliau piešiamas kaip nejausmė žudymo mašina be jokio apčiuopiamo tikslo be jau klasika tapusios frazės „rip and tear". O kur dar mano minėta problema dėl istorijos pasakojimo sekos ir elementaraus aiškumo.
Vieninteliai man patikę „DOOM Eternal" elementai yra išradingai sukurta aplinka, ypač „Sentinels" ir ateivių pasauliai, jie išties vizualiai patrauklūs. Antras dalyaks - puikus muzikinis takelis, kurį įvertins tiek sunkiąją, tiek ir žaidimą papildančią muziką mėgstantys žaidėjai.
Mano reziume - „DOOM Eternal" yra rezultatas to, kai į gerą, jau veikiančią sistemą bandai prikišti visko, kas tik ateina į galvą. Rezultatas visuomet būna nuviliantis. Dažniausiai perėjus gerą žaidimą būna šiek tiek liūdna išsiskirti su istorija ir jos herojais, po kiek laiko net kyla noras prie jos sugrįžti. Deja, „DOOM Eternal" įveikiau vieną kartą, dar kartą to tikrai nedarysiu ir dabar jau šiek tiek gailiuosi šiam žaidimui sugaišto laiko.
Jei jūs, kaip ir aš, esate klasikinio „DOOM" fainai, rekomenduoju užsukti į „Esports namų" partnerio „Topo centras" tinklalapį, kur rasite įvairiausių žaidimų atributikos - tarp jų ir mano mylimo „DOOM".
