Vienoje įtakingiausių XX a. knygų, aprašančių madas, „Subkultūra: stiliaus prasmė“, sociologas Dick Hebdige tyrinėjo pankus ir modus, kurie slampinėjo Londono gatvėmis septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Hebdige teigė, kad šmaikščios šukuosenos ir šiurpinantys drabužiai iš tikrųjų buvo politinio maišto forma, susijusi su jų, kaip jaunų, baltaodžių ir darbo klasės žmonių statusu. Jo teigimu, modų kostiumai buvo ironiška įprasto „tvarkingo“ aprangos stiliaus interpretacija – perdėtas susirūpinimas menkiausia išvaizdos detale rodė tvarkingumo absurdą. Pankai į visuomenės nesirūpinimą reagavo metaforiškai perteikdami darbininkų klasę grandinėmis ir tuščiaviduriais skruostais.
Hebdige išpopuliarino mintį, esą visos subkultūros yra iš esmės politiškos. Problema kyla iš to, kad šiais laikais tampa sudėtingiau atrasti sąryšį tarp kažkokios grupės rūbų stiliaus, jų klausomos muzikos ir socioekonominės tų grupių narių padėties, kadangi kai kurios subkultūros reiškiasi ne „gyvoje“ viešoje erdvėje, o tėra privačios erdvės išraiškos „ištransliavimas“ kibernetinėje erdvėje.
„E-girl“ fenomenas šia prasme yra problemiškas – ar mes galime pagrįstai teigti, kad jis egzistuoja kaip atskira subkultūra, jei jis nėra pastebimas viešoje erdvėje? Skirtingai nei kiti tradiciniai influenceriai, kurie siekia parodyti, koks jų realus gyvenimas yra gražus, įkvepiantis ir trokštamas, „e-girl“ ir „e-boys“ įtaka kyla iš jų kibernetinės personos sukūrimo. Kitaip tariant, žmonės seka Karolinos Meschino įrašus socialinėse medijose, norint pamatyti jos pačios asmenišką gyvenimą, o žmonės seka „e-girls“ ir „e-boys“, norint pamatyti jų netikrą sukurtą personažą. Pastarųjų gatvėje nesutiksi, besielgiančių ar atrodančių taip pat, kaip internete, skirtingai nei su tradiciniais influenceriais. Žinoma, kai kurie galėtų teigti, kad ir tradiciniai influenceriai neprodukuoja nieko tikro, o tik sukuria fiktyvų personažą – savo paties iškamšą, tačiau tai nagrinėtina tema kitai dienai.
Būti „e-girl“ reiškia egzistuoti ekrane, mediatizuotoje būsenoje. „E-girl“ pažinsi iš jos pasireiškimo „Twitch“ platformoje ar iš pozų, kuriomis ji pasireiškia savo Instagram profilio nuotraukose, o ne iš to, kaip ji atrodo ar kalba gatvėje. Kaip atrodo „e-girl“? Ji dėvės nenatūralių spalvų perukus bei rūbus, įsigytus „alternatyviose“ rūbų parduotuvėse kaip „Dolls Kill“, kuri save apibūdina kaip „nepritapėlių erdvę“. Šios subkultūros stilių sudaro hiphopo, skeiterių, anime, cosplay, gotų, ar net BDSM kultūros detalės. Iš esmės „e-girl“ etiketė reiškia perdėtą susirūpinimą savo patrauklumu ir internetine persona. Todėl neretai šis terminas yra vartojamas niekinamai (panašiai, kaip ir buvo naudojamas žodis „hipsteris“ praeitame mūsų amžiaus dešimtmetyje).
„E-girl“ subkultūra išpopuliarėjo dėka TikTok. 2018 m. šiai programėlei pasirodžius JAV, tai buvo puiki terpė pasireikšti (liaudiškai tariant, pasimaivyti) prieš kamerą merginoms su rožiniais plaukais ar vaikinams su angeliškais veidais. TikTok vartotojai pradėjo apibūdinti save ar vienas kitą kaip „e-girls“ ar „e-boys“ bei suskubo parodijuoti tokį reiškinį.
„E-girls“ subkultūros šaknis galima atrasti Tumblr platformos estetikoje, kurioje paaugliams buvo populiaru dalintis nuliūdusių, patrauklių ir gausiai prisidažiusių merginų nuotraukomis. Tiesa, 22-metės TikTok kūrėjos Jessica Fisher teigimu, TikTok kur kas geriau sugebėjo apipavidalinti ir suformuoti pačios subkultūros stilių, kadangi tai yra neanoniminė platforma, kurioje kur kas dažniau turinio objektas tampa pats turinio kūrėjas.
„E-girl“ subkultūra pasižymi ne tik spalvotais perukais, stipriu makiažo naudojimu ar aptemptais rūbais, bet ir „nekaltumo“ vaizdavimu – paaukštintas balsas, į kasytes supinti plaukai yra to išdava. Ši hiperseksualizuota vaikiškumo estetika, kuri yra pasiskolinta iš „anime“ kultūros, reiškia, kad „e-girls“ tuo pat metu atrodo tiek senesnės, tiek jaunesnės nei jos iš tikrųjų yra. Tokių personažų kūrimas ir „pardavimas“ socialinių medijų platformose gali patenkinti keistą, antakį verčiančią kelti, rinkos dalį.
Nors „e-girls“ stilius pradeda reikštis ir viešose erdvėse kaip muzikos festivaliuose ar menų mokyklose, jis fundamentaliai išliks privačios erdvės elementu. Dėl šios priežasties, skirtingai nei su kitomis subkultūromis, „e-girls“ yra ne tiek asmens tapatybės saviraiška, kiek eksperimentavimas su kostiumais. Didžiausias paradoksas slypi tame, kad šiuo privačiu eksperimentu trokštama pasidalinti kibernetinėje „viešoje“ erdvėje – nors taip atrodant gėdijimąsi išeiti į gatvę, bet nėra gėda būti prieš kamerą. Kibernetinė terpė žmogui leidžia jaustis labiau atsietam nuo tikrovės, taigi ir mažiau atsakingam už savo veiksmus. Tai išplečia „(ne)patogumo ribas“, o subkultūras dažnai galime interpretuoti kaip bandymą vesti nepatogų dialogą su visuomene, kalbėti apie nenorimas girdėti temas, ką darė pankai ar modai. Šioje vietoje kyla esminis klausimas – koks likimas laukia subkultūrų – ar jos, turėdamos didesnį „nepatogumo generavimo“ potencialą kibernetinėje erdvėje, joje ir pasiliks, ar vis dėlto, kibernetinėje erdvėje jos neturi potencialo tapti ne tik saviraiškos, bet ir savimonės formuotoja?
