Nostalgija, arba anksčiau viskas buvo geriau
Leiskimės atsiminimų alėja. Penktadienis, pamokos baigėsi, prieš akis visas savaitgalis. Su draugais trauki į „kompiuterinę“ – tamsią, šiltą, prakaitu ir tabaku trenkiančią patalpą, kurioje stovi keliolika kompiuterių. Visur pilna azartiškai nusiteikusių paauglių, skamba pergalės ir nusivylimo riksmai, riebiausi rusiški keiksmažodžiai liejasi laisvai. Skamba kiek makabriškai, bet dauguma susirinkusių draugiški, visi įsitraukę į skaitmeninį pasaulį ir jo peripetijas. Nuotaika puiki, susimokėjęs už vieną ar dvi žaidimo valandas, „pasileidi“ „Counter-Strike“ ir su draugais jungiesi į „LAN“ tinklą. Žinai, kad geras laikas garantuotas.
Žinoma, kartais būdavo ir per stipriai įsijautusių žaidėjų, kurie praleisdavo ir visą savaitgalį prie kompiuterio ekrano, o kur dar „akcijos“, tai labai pigiai susimokėjęs, galėjai žaisti visą penktadienio ar šeštadienio naktį... Ne vieną kartą teko matyti kurioziškas, situacijas, kai tėvai ateidavo ieškoti savo atžalų, prasmegusių į kompiuterinio pasaulio bedugnę.
„Kompiuterinių“ kultūra
Įprastos „kompiuterinės“ Vilniaus miegamajame rajone atrodė paprastai. Tai dažniausiai buvo pusrūsis ar kokia didesnė patalpa, kur prie sienų, ant stalų, buvo sustatyti kompiuteriai, monitoriai, klaviatūros ir pelės. Kompiuteriai buvo sunumeruoti. Atėjęs susimokėdavai, ir, jei nebūdavo laisvų kompiuterių, turėdavai tiesiog laukti, kada kitiems baigsis laikas. Nebuvo jokių elektroninių sistemų, tik paprastas sąsiuvinis ir tušinukas.
Laukimas galėdavo išties užsitęsti, jei norėjai iškart sėsti žaisti su draugų kompanija. Pasibaigus tavo laikui, išgirsdavai riksmą „šeštas, LAIKAS!“ ir užleisdavai kompiuterį kitam žaidėjui.
Ne paslaptis, kad pagrindinis žaidimas „kompiuterinėse“ buvo „Counter-Strike“. Tokios vietos turėjo savo atskirą subkultūrą ir taisykles. „Kompiuterinės“ buvo tarsi „Counter-Strike“ indoktrinacijos vietos. Toli gražu ne visi tuomet turėjo kompiuterį, bet į kompiuterines kartais nueiti pažaisti galėjo daugelis. Ten šis žaidimas ir užkabindavo. Ir dažniausiai nebepaleisdavo – „Counter-Strike“ aš vis dar žaidžiu.
Aš pats gerai prisimenu, kad taip pat su draugais žaisdavome tokius „perliukus“ kaip „Half – Life Deathmatch“, „Unreal Tournament 2004“. „Quake III: Arena“ ar „Serious Sam“ (čia jau kai nerasdavai kompanijos).
Kodėl reikėjo kompiuterinių? Ogi tuo metu turėtu namuose personalinį kompiuterį buvo nedidelė prabanga. Kompiuteriai buvo pakankamai brangūs, tad toli gražu ne kiekvienas galėjo namuose vieną turėti. "Kompiuterinės" buvo pakankamai pelninga verslo šaka. Savo aukso amžių „kompiuterinės“ išgyveno 90 – ųjų pabaigoje ir ankstyvais 2000 – aisiais. Laikui bėgant kompiuterių įperkamumas augo, konsolės taip pat tapo nebe kosminės prabangos dalyku, tad po truputį „kompiuterinės“ išnyko. Aišku, kai kur dar galėjai pamatyti tokį dalyką, kaip interneto kavinė, tačiau užmetus akį į vidų, jas visada matydavau tuščias ir man kildavo klausimų, iš ko išsilaiko tokie verslai.
Esporto arena – ta pati „kompiuterinė“ su gražesniu viršeliu?
Išties kyla natūralus klausimas, kai pamatai, kad yra toks dalykas kaip „GG Arena“ – vieta su daugiau nei 80 žaidimo vietų, atskira „PlayStation 5“ erdve ir kavine. Atrodo, kad tai yra pas pats, tik kiek gražiau ir estetiškiau pateikta – ir šiek tiek tiesos yra.
Esminis „kompiuterinių“ ir esporto arenų panašumas – tai erdvė, kurioje dalinamasis emocijomis ir išgyvenimais, kurie neatsiejami nuo kompiuterinių žaidimų. O esminis skirtumas – už kampo nelaukia dvejomis klasėmis vyresnis paauglys, tik ieškantis progos atimti iš tavęs kišenpinigius. Nerasime čia ir to tabako, sumišusipo su prakaitu kvapelio, vaikų, per naktis varvinančių akis prie kompiuterių ekranų. Manau, kad dabartinės esporto arenos yra tarsi kitas, evoliucionavęs ir pasikeitęs taip, kad atitiktų visus sveiko tobulėjimo aspektus, variantas. Ir tai yra teigiamas dalykas.
Kompiuterinės technikos prieinamumas atnešė ir vieną minusą - atėmė bendrumo jausmą. Žinoma, žmonės internete susiranda tikrų draugų, o draugystės tęsiasi ir visą gyvenimą. Tačiau "kompiuterinės" davė galimybę su savo klasės ar studijų draugais, pusbroliais susitikti kitokioje aplinkoje - o kas labiau sutvirtina socialinius ryšius, jei ne bendro tikslo siekimas ir komandinis darbas.
Tikiuosi, kad ilgainiui tokios vietos kaip „GG Arena“ taps esporto ir kompiuterinių žaidimų kultūros skleidėjais, kur žmonės ne tik žaidžia, smagiai praleidžia laisvalaikį, bet ir bendrauja. Stebint arenos veiklą, panašu, kad pirmieji žingsniai jau tvirtai žengiami. Taip pat norisi tikėti, kad greitai tokiose vietose bus ir esporto būreliai, vyks specialios treniruotės, bus auginama nauja ir tobulės senoji esporto kartos. Ateities nostalgija kuriama jau dabar.
