1999 m. žaidimas buvo pristatytas Vakarų rinkose. Vėliau žaidimo pagrindu buvo sukurtas itin populiarus animacinis serialas, kuris buvo išverstas į daugiau nei 30 kalbų, o žaidimo kortos vis dar išliko ypač žymus reiškinys įvairiose amžiaus grupėse. Dešimtasis XX a. dešimtmetis paniro į „Pokemaniją“. Jos padariniai ir įtaka žmonių atmintyse išliko iki šių dienų.
„Pokémonų“ dizaino ypatumai
Frančizės sėkmę lėmė ne tik sumani rinkodara. Prie to prisidėjo unikalių personažų, kurie turėjo universalių bruožų, atpažintinų skirtingoms kultūroms, kūrimas. Šių personažų ištakos siejasi su „Pokémon“ kūrėju Tajiri Satoshi, kurio vaikystės pomėgis rinkti vabzdžius įkvėpė sukurti žaidimą. Dauguma individualių dizainų buvo iliustratoriaus Keno Sugimorio kūrybos vaisiai.
Sugimorio dizainai buvo kuriami atsižvelgiant į mokslą – ne tik biologiją ir zoologiją, bet ir geologiją (pvz. Geodude, kuris iš esmės yra animuotas akmuo), chemiją (prisiminkime kenksmingus dujų debesis Koffing ir Weezing), paleontologija (fosilijas menantys Omastar ir Omanyte) ir fiziką (tarkim Magneton, kuris rėmėsi elektromagnetizmo principais). Toks kūrybingas personažų atvaizdavimas, pagrįstas tikro pasaulio reiškiniais, leido juos lengvai atpažinti ir prisiminti.
Joseph Tobin, Džordžijos universiteto profesorius bei knygos „Pikachu pasaulinis nuotykis: Pokémonų kilimas ir kritimas“ autorius teigia, kad „pokemono“ gebėjimas evoliucionuoti buvo viena svarbiausių jų patrauklumo dalis. Kaip ir su Tamagotchi, „Pokémon“ žaidimo sumanymas buvo tas pats – rūpinimasis savo padarėliu. Vaikai rūpinimąsi kitais galėjo identifikuoti su tapsmu stipresniais.
Tiesa, žaidimo kūrėjai sugebėjo įdomiai suderinti kontrastingus rūpybos ir karybos elementus. Viena vertus, „Pokémonai“ yra mieli silpni padarai. Kita vertus, kuomet jais yra išskirtinai rūpinimąsi, jie tampa stiprūs kovingi gyvūnai. Ši dichotomija geriausiai atsispindi su Pikachu, frančizės sėkmingiausia ir žinomiausia figūra. Putli, rausvų skruostų bei aukštu balsu kalbanti elektrifikuota pelė taip pat buvo galinga kovotoja
Tarptautinio pardavimo strategija
Tiesa, toks Pikachu dizainas, pasak Tobin, neturėtų kelti nuostabos. Profesoriaus teigimu, tai buvo sąmoningas japonų bandymas varžytis su Vakaruose puikiai žinomu „Peliuko Mikio“ personažu. Pikachu turėjo būti mielesnė pelytė nei Mikis ar Minė. Tuo pat metu buvo nuogąstaujama, kad Japonijos „kawaii“ estetika neįtiks užsieniečiams. Superherojai Vakarų rinkose tuo metu dažnai turėjo aštresnius kūno bruožus bei didesnius raumenis nei japoniški personažai.
Žinoma, „Pokémonų“ pasaulis turėjo milžinišką įvairovę. Kiekvienas vaikas galėjo atrasti sau patinkantį padarą – nuo grėsmingo ugnimis spjaudančio drakono Charizard iki šmaikštaus dešros formos kurmio Diglett.
„Pokémonų“ kūrėjai taip pat sugebėjo sėkmingai prisitaikyti tarptautinėje rinkoje dėl jų sprendimo adaptuoti savo personažus Vakarams. To pavyzdys galėtų būti „Pokémonai“ boksininkai Hitmonlee bei Hitmochan – jų vardai buvo taip išversti, kad vaikai Vakaruose pagal juos atpažintų žinomus kovotojus Bruce Lee bei Jackie Chan. Dar vienas pažymėtinas kalbinio įmantrumo momentas buvo nuosprendis pavadinti „legendinių paukščių“ trejetuką Articuno, Zapdos ir Moltres – jų ispaniškos galūnės uno, dos ir tres atspindi paukščių eilės tvarką „Pokédexe“.
Ateities perspektyvos
Per pastarąjį penkmetį „Pokémonai“ vėl išpopuliarėjo. Tai lėmė mobiliojo telefono žaidimo „Pokémon Go“ išleidimas, kuris paskatino ne tik atsimintini vaikystėje pamiltus personažus, bet su jais keltis į naują nuotykį. Tik šįkart šis nuotykis vyko lauke, o ne mūsų namuose. Šį naują konceptą pamėgo itin daug žmonių, tačiau jo aktualumas laikui bėgant blėso. Nors dabar jau egzistuoja virš 900 skirtingų „Pokémonų“, panašu, kad originalus 151 veikėjų sąrašas paliko didžiausią pėdsaką visuotinėje popkultūros vaizduotėje. „Pokémonai“ niekur nedings – ši ikoniška frančizė nesustos sukelti nostalgiją vyresnių kartų atstovams, kurie džiaugsmingais prisiminimais sužadins jaunesnės kartos dėmesį bei ją paskatins įsitraukti į tą pačią nepamirštamą žaidimo patirtį
