Šiuo pranešimu Lietuvos elektroninio sporto asociacija atsako į straipsnį: „E. Abromavičius. Ar esame pasiruošę e. sporto įtraukimui į valstybės teisinę sistemą?“
Lietuvos elektroninio sporto asociacija labai teigiamai vertina faktą, kad pagaliau vyksta diskusija apie esporto kaip reiškinio teisinio legitimizavimo. Praeitų metų pabaigoje esporto klausimas buvo pirmą kartą svarstomas LR Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje. Visi dalyviai suprato, kad 15 minučių pokalbio negalima laikyti išsamia esporto prezentacija. Tai tik pradžia proceso. Laukia ilgas diskusijų, svarstymų, argumentavimo kelias. Tačiau pasigirsta nuomonių, kad esportas nevertas teisinio reglamentavimo, arba, nors nesinori tuo tikėti, kryptingai veikiama, kad to nebūtų. Ypač keista, kad tokia nuomonė girdisi iš tų, kurie vienokia ar kitokia forma veikia esporto industrijoje.
Kažkodėl viskas supaprastinama ir pasirenkama argumentacija, kad esporto teisinio legitimizavimo tikslas – gauti valstybinį finansavimą ir būti įtrauktam į bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo programą spręsti mokinių motyvacijos trūkumą. Taip, tačiau tai tik labai nedidelė dėlionės dalis.
Jau kuris laikas prie Lietuvos esporto industrijos prisijungia įvairūs suinteresuoti dalyviai. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos universitetai vis labiau įsitraukia į esportą. Teisybės dėlei, reikėtų paminėti ir kitus universitetus, kurie formaliai (turi esporto mokymo modulius kaip Lietuvos Sporto Universitetas) ar neformaliai (skatina studentus organizuoti esporto renginius kaip Klaipėdos universitetas ar Mykolo Riomerio Universitetas) yra prisijungę prie esporto vystymo. Tačiau esportui reikia ne tik esporto modulį išklausiusių vadybininkų. Daug svarbesnis šiuo metu yra esporto trenerių specializavimosi ir ruošimo klausimas. Kuriame universitete ruošiami ar greitu laiku bus ruošiami esporto treneriai, jei nebus teisinio reguliavimo?
Esporto srities moksliniams tyrimams Lietuvoje taip pat skiriamas vis didesnis dėmesys. Tačiau čia kol kas dominuoja esporto praktikos iš tradicinio sporto ar organizacijų pusės. Kitaip tariant, esportas pateikiamas kaip tradicinio sporto elektroninės/virtualios versijos, t.y. išvestinės tradicinio sporto versijos. Labai nesiplėsdamas paminėsiu, kad tai yra labai siauras požiūris. Virtualios tradicinio sporto versijos užima tik labai nedidelę esporto industrijos dalį. Labai tikiuosi, kad ateityje tyrimai apims ir didžiąją esporto industrijos dalį, o ypač esporto ir švietimo sąsajas.
Kvietimą suteikti žymiai didesnį tvarumo ir stabilumo potencialą industrijos plėtrai per natūraliai vykstančią lėtą plėtrą galima vertinti kaip sporto politikos žinių trūkumą. Taip, tradicinis sportas turėjo prabangą daugiau mažiau natūraliai vystytis 150 metų, tačiau esporto vystymasis primena Darvinizmą realiuoju laiku. Procesai ir transformacijos, kurie vykdavo tradiciniame sporte vyko dešimtmečius, esporte vyksta per 3-5 metus. Pagaliau, Tarptautinio Olimpinio Komiteto vizija organizuoti esporto Olimpines Žaidynes – jau 2026 metais. Apie kokią lėtą plėtrą gali eiti kalba, kai teks varžytis su žymiai geresnes pozicijas (tame tarpe – ir teisinio reguliavimo) turinčiomis šalimis?
Kita svarbi esporto integravimo sritis – švietimas. Esportas matomas kaip tiesioginė ar papildoma veikla, motyvuojanti vaikus įsitraukti į ugdymo procesą. Labai keistai skamba pasigirstančios abejonės dėl esporto ir mokinių motyvacijos koreliacijos. Nepaisant to, kad tą rodo moksliniai tyrimai, kurių didžioji dalis buvo atlikta JK. Skleidžiama nuomonė, kad esportas mokyklose darys tik žalą, o ir „matematikos neišmokys“. Tik kažkaip pamirštama, kad moksleivių ugdymas apima ne vien tik dalykus, kurie padeda „mokytis matematikos“. Niekas nepaneigs, kad esportas ir kompiuteriniai žaidimai užima svarbią vietą dabartinio jaunimo kultūroje. Jos ignoravimas ir nenoras integruoti į holistinį ugdymo procesą nėra toliaregiškas. Ypač gaila, kad esporto vaidmuo mokyklose supaprastinamas iki žaidimo, ir dar daugiau – supriešinamas su fiziniu aktyvumu. Pateikiamas scenarijus, kad mokyklų vadovai tik ir laukia, kada galės „imituoti“ mokymo programoje numatytą fizinį aktyvumą, naudodami esporto užsiėmimus kaip priemonę pateisinti... mažesnes investicijas į sporto infrastruktūrą. Kas po tokių „argumentų“ galės pozityviai kalbėti apie esportą mokyklose? Nors čia tas pats, kaip kalbėti apie visų mokykloje mokomų dalykų žalą fiziniam aktyvumui, nes vaikai per pamokas... sėdi. O sėdėjimas yra pripažintas kaip ypatingai kenkiantis žmogaus sveikatai. Ironiška. Nors kažkaip pamirštami pozityvūs ne tokių aktyvių sportų pavyzdžiai, kaip šachmatų integravimas į pradinukų ugdymo programą. Norėtųsi pakviesti žiūrėti į esportą ne kaip fizinių veiklų substitutą, bet kaip integruotą veiklą.
Tenka girdėti teikiamų „ilgalaikių ir tvarių“ pasiūlymų esporto naudingumui didinti. Diskutuoti ir kalbėtis reikia, tačiau deklaratyvūs teiginiai ar lozungai, kurie skamba kaip ChatGPT užklausos rezultato kopija, nėra ta forma.
Kodėl esporto teisinis apibrėžimas yra svarbu? LR Sporto įstatyme yra kalba apie pagrindinius sporto industrijos elementus – valstybės ir savivaldos rolę, federacijų funkcijas, klubus, sporto infrastruktūrą, atletų teises ir pareigas, specialistų kvalifikaciją ir ruošimą, renginių organizavimą, aukštojo meistriškumo ir masiškumo finansavimą ir dar daug kitų dalykų. Apie tai ir yra kalba, kodėl esportui svarbus „teisinis legitimizavimas“. Jau dabar Lietuvos esporto organizacijos, rinktinės ir atletai dalyvauja pasaulio čempionatuose ir tarptautinėse varžybose, tačiau jie veikia ne Sporto įstatymo rėmuose. Be abejo, rizikos esporte, kaip ir kiekviename sporte, egzistuoja. Tačiau sporto bendruomenė įprastai kartu sprendžia šiuos iššūkius, tame tarpe – ir dalyvaudami kurdami tinkamą teisinę aplinką sportui vystytis. To dalimi siekia būti ir esportas.
Ir pabaigai, kvietimas politinius sprendimus dėl esporto „atidžiai, tikslingai ir atsakingai“ apgalvoti galimai vertintinas kaip kenkimas esportui. Pasigirstantis „nesu prieš, bet...“ leitmotyvas sukelia šypseną. Kas galėtų paneigti, kad tikslingai paliekant esporto organizacijas ir atletus LR Sporto įstatymo paraštėse, siekiama suteikti tradicinio sporto organizacijoms, kurioms esportas nėra ir nebus jų organizacijos šerdis, o tik virtuali versija – tradicinio sporto papildinys, pranašumą esporto industrijoje. Reikia tik tikėtis, kad tai nepagrįstas nuogąstavimas.
