Kalbos apie esportą Lietuvoje nėra naujiena. Tiesą sakant, Lietuva turi ilgametes esporto tradicijas – tokias ilgametes, kokias leido geopolitinė situacija. Varžymosi elektroninėje erdvėje tradicijos pradėjo formuotis dar 8-ame dešimtmetyje. Anuomet žaidimų entuziastai, gyvenantys anapus geležinės uždangos, dalyvaudavo žaidimų automatų salonuose rengiamuose turnyruose. Mes apie tai nieko nežinojome. Devintajame dešimtmetyje Vakaruose ėmė formuotis LAN kultūra, kuomet žaidėjai rungėsi žaisdami populiarus žaidimus vietiniame tinkle. Mus ši kultūra pasiekė kiek pavėluotai, tačiau, nepaisant vėlavimo, LAN vakarėliai ir turnyrai Lietuvoje buvo įgavę įspūdingą pagreitį.
Rezultatai buvo įspūdingi. 2001-aisiais pradėjus organizuoti pasaulines žaidynes „World Cyber Games“, Baltijos šalys net nebuvo pakviestos varžytis, bet jau 2003 metais mūsų valstybė delegavo net du savo atstovus – Dmitrijus Stepanko ir Andrius Muraška varžėsi „Warcraft“ ir „Unreal Tournament“ disciplinose. Nuo tada lietuviai beveik kasmet įveikdavo kvalifikacinius barjerus, o 2005-aisiais tą pavyko padaryti ir „Counter Strike“ disciplinoje besivaržančiai „Reset“ komandai, tapusiai pirmąja lietuviška komanda, besivaržančia šio turnyro komandinėje disciplinoje. Tuo laikotarpiu kompiuterinių žaidimų salonai Lietuvoje dygo it grybai po lietaus ir, nepaisant viso neigiamo fono, turime pripažinti, kad Lietuvos esporto pamatai buvo pakloti būtent prieblandoje skendinčiose „kompiuterinėse“.
Augant pajamoms, pingant kompiuteriams ir ėmus plisti sparčiam bei santykinai pigiam internetui, kompiuterinių žaidimų salonų verslas ėmė trauktis. Esportas trumpam išnyko iš viešosios erdvės, sumenko turnyrų kiekis, atsitraukė rėmėjai. Elektroninis sportas, kaip fenomenas, žengė į antrą spartaus interneto ir galimybių varžytis iš namų erą. O jau 2013 metais žinia apie Lietuvos esportininkus vėl sumirgėjo žiniasklaidos puslapiuose. Lietuvos ekipa „GamingGear.eu“, dalyvaudama „League of Legends“ turnyre Kelne, laimėjo vadinamąjį „Wild Card“ bilietą ir kelionę į „League of Legends“ pasaulio čempionatą. Nežinantiems tiesiog pasakysime, kad šis turnyras savo reikšme esporto scenoje gali būti lyginamas nebent su pasaulio futbolo čempionatu.
Tais metais, kai šiame turnyre žaidė lietuviai, žaidynių transliacijas stebėjo per 32 milijonus žiūrovų iš viso pasaulio (pernai – 200 mln. žiūrovų), prizinį fondą sudarė kiek daugiau nei 2 mln. JAV dolerių (pernai – daugiau nei 6 mln. JAV dolerių). Lietuviai tuomet pasidalijo dvi paskutines vietas su Filipinų ekipa, abi komandos pelnė po 25 tūkstančius JAV dolerių. Tačiau Lietuvos esporto gerbėjai, ypač tie, kurie įvairias žaidynes stebi nuolat, vis pamąsto — turime istoriškai stiprią esporto kultūrą, reguliariai įveikiame kvalifikacinius reikalavimus ir dalyvaujame tarptautiniuose turnyruose, tačiau aukščiausio lygio turnyruose pasirodome gan prastai. Kodėl?
Kodėl Lietuva negali pasigirti reikšmingomis pergalėmis?
Atsakymas į klausimą „kodėl?“ gali slypėti dalykuose, kurių Lietuvos esportininkai neturi. Ne, tai nėra talentas ar įgūdžiai, šie dalykai padeda įveikti kvalifikacinius turnyrų etapus. Ir ne rėmėjų pinigai, nes pastarieji visuomet atsiranda su rezultatais. Vienintelė problema, su kuria nuolatos susiduria mūsų esportininkai, yra požiūris. Neigiamas ar tiesiog apatiškas šeimos narių, artimųjų, draugų požiūris, ugdymo įstaigų nesupratingumas.
Jei trylikos metų vaikas yra pakviestas dalyvauti krepšinio, plaukimo ar šaškių turnyre, jis ne tik kad nesusiduria su dirbtinėmis kliūtimis, bet ir sulaukia palaikymo kaip atletas, garsinantis savo vardą, mokyklą, miestą, šalį. Deja, ši taisyklė visiškai negalioja esportininkams, o tuo skundžiasi net ir vietinių turnyrų organizatoriai, mat jie dažnai įveliami į diskusijas su žaidėjų tėvais, kurie kategoriškai atsisako palaikyti savo vaiko aistrą. Finale šis požiūris persiduoda patiems žaidėjams, tad visuotinės apatijos ar neigiamo požiūrio sukuriamas efektas transformuojasi į tiesiog nestabiliai žaidžiančias komandas.
Šiandien apie Europos ar pasaulio turnyrus svajoję paaugliai jau rytoj gali susitaikyti su mintimi, kad tai tik žaidimas ir laiko gaišimas. Tai žlugdo komandos moralę, o Lietuvos esporto mėgėjai įpratę atsisveikinti su pamėgtomis ir perspektyviomis komandomis, kurios išyra „dėl vidinių nesutarimų“. Paprastai terminas „vidiniai nesutarimai“ reiškia, kad komandos tiesiog nesugeba suderinti treniruočių ritmo. Ypač tais atvejais, kai dalis komandos narių nori žaisti profesionaliai, o dalis tiesiog nori suvažinėti į vieną kitą vietinį turnyrą ir smagiai praleisti laiką.
Kodėl kiekvienam paauglio tėvui privalo rūpėti esportas?
Šių metų rugpjūtį pasaulį apskriejo žinia apie paauglius iš Europos, kurie rungdamiesi komandiniame žaidime DOTA namo parsivežė 15 milijonų JAV dolerių prizą. Tą pačią vasarą britų spauda tiesiog kraustėsi iš proto dėl penkiolikmečio Jadeno Ashmano, kuris su draugu iš Nyderlandų pasidalino 2 250 000 JAV dolerių prizą. Jie varžėsi nūnai ypač populiaraus žaidimo „Fortnite“ pasaulio čempionato porų rungtyje ir užėmė antrą vietą.
Kodėl spaudos dėmesį prikaustė būtent Jadenas? Na, gal todėl, kad jam tėra penkiolika metų, jis nėra iš ypač pasiturinčios šeimos ir dabar planuoja nudžiuginti keliuose darbuose dirbančią mamą nauju namu ir nauju automobiliu. Tiesa, jo kelionė į šlovės olimpą nebuvo lengva ir šeima galėjo labai lengvai viso to netekti — Jadeno mama prisipažįsta, kad vienu momentu net buvo išmetusi sūnaus XBOX konsolę.
Prisimindama savo kovą su sūnumi ji prabrėžia, kad visuomet siekė gero ir abejoti jos žodžiais tikrai nėra jokio reikalo. Įsitraukęs į žaidimus Jadenas apleido mokslus, būdavo, kad užmigdavo pamokų metu, tad žvelgiant iš perspektyvos žmogaus, suprantančio mokyklą, bet nesuprantančio žaidimų, Jadeno mamos elgesys buvo visiškai adekvatus. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šiuolaikinių paauglių tėvai privalo daugiau dėmesio skirti esportui.
Kai kalbame apie klasikines sporto šakas ar kitus pomėgius, mes paprastai nesunkiai galime identifikuoti savo vaikų potraukį krepšiniui, futbolui, šokiams ar tapybai. Apčiuopęs vaiko azartą, retas tėvas stos skersai kelio savo atžalos pomėgiui, tačiau vos prabilus apie kompiuterinius žaidimus, mes žengiame į pilką draudimų, nepakantumo ir pykčio zoną. Derėtų savęs paklausti, kiek dešimčių ar šimtų milijonų dolerių namo turi parvežti vaikai, kad, užuot juos smukdę, jiems padėtume?
Šiuo atžvilgiu net nėra svarbu, ar jūs sutinkate su nuostata, kad esportas tėra dar viena sporto šaka. Koks skirtumas? Štai Jadenas kartu su 177 žaidėjais iš viso pasaulio pateko į „Fortnite“ finalus. Žinote kiek žmonių bandė tą padaryti? 40 milijonų! Šis vaikis buvo gudresnis, sumanesnis, vikresnis ir labiau atsidavęs savo hobiui bei aistrai nei 40 milijonų žmonių. Koks tėvas nerastų savyje jėgų tuo didžiuotis?
Apatija kenkia
Didžiųjų turnyrų scenose ir tūkstančiuose interviu savo tėvams už paramą dėkojantys ar dėl jos nebuvimo išgyvenantys paaugliai — įprastas vaizdas. Įdomu tai, kad abi situacijos yra gan dramatiškos ir šiuo atžvilgiu jos menkai skiriasi nuo klasikinio sporto. Pasaulinio lygio turnyrai, kuriuose dalyvauti siekia dešimtys, o stebi šimtai milijonų žmonių, yra stresas. Visi būdami vaikais turėjome lipti į sceną ar bent šeimos narių akivaizdoje deklamuoti eiles Kalėdų Seniui, beveik visi patirdavome vadinamąjį „mandražą“, tad tikrai neturėtų būti sunku suvokti, kokį spaudimą patiria jaunieji esportininkai. Tad artimųjų parama, ypač pačioje karjeros pradžioje, yra labai svarbi.
Čia svarbu suprasti, kad mes kalbame ne apie aklą palaikymą, bet apie vaidmenį, kurį sportininkų gyvenime paprastai atlieka šeimos nariai — psichologinė pagalba, draugiškas stumtelėjimas nenuleisti rankų ir siekti daugiau, o pasiekus lygį, kai pasirašomos sutartys ir įgyjama teisinė ar agento parama, kurios negavęs iš tėvų vaikis ieškosis savo aplinkoje. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje taip pat daug istorijų, kai esporto organizacijos ar turnyrų organizatoriai „neišmoka“ laimėjimų arba žaidėjai tampa paauglių iš kitų komandų patyčių ar persekiojimo objektais. Tai gyvenimo tarpsniai, kai artimųjų parama ypač svarbi, bet kaip padėti vaikui, kai nesugebi ar nenori suprasti jo aistros objekto?
Profesionaliai besivaržančios komandos ir individualūs esportininkai šiomis dienomis samdo gyvensenos specialistus, kurie sudaro sveikatingumo ir mitybos programas, teikia psichologinę pagalbą aukštumų siekiantiems žaidėjams. Esportas, kurio turnyrai jau seniai rengiami įspūdingiausiose sporto arenose, nuo profesionalaus sporto skiriasi tik baubais mūsų galvose.
Visa kita, pradedant verslo ir treniruočių infrastruktūra, atletų vizomis bei baigiant universitetų stipendijomis, Azijoje vyksta jau seniai, tačiau Vakarų šalyse ar Europoje tokie procesai visu pajėgumu vyksta kiek mažiau nei dešimtmetį. Vis dar raukotės matydami, kad esportą sutapatiname su sportu? Na, tai jūsų teisė, bet gal bus įdomu sužinoti, kad staigų susidomėjimą esportu kitose šalyse sužadino lygiai du veiksniai — pinigai ir pripažintų atletų dėmesys.
Pinigai ir atletų dėmesys
Apie elektroninio sporto industrijos mastą šiame tekste vengiame kalbėti sąmoningai. Tai yra akį traukiantis ir svarus argumentas, tačiau jis yra pakankamai eskaluojamas žiniasklaidoje, tarsi jokios kitos temos neegzistuotų. Dėl konteksto paminėsime, kad šiuo metu globalią esporto žiūrovų auditoriją sudaro 380 milijonų žmonių. Prognozuojama, kad iki 2021 metų esporto varžybas reguliariai stebės apie pusė milijardo žiūrovų. Metinės pajamos iš esporto taip pat auga eksponentiškai, planuojama, kad šiemet jos sudarys apie 1,1 milijardo JAV dolerių. Ši suma nėra niekaip susijusi su žaidimų kūrimu ar iš žaidimų gaunamomis pajamomis ir aprėpia pajamas iš licencijų transliacijoms, rėmimo sutarčių, turnyrų organizavimo ir panašiai.
Kol komentaruose apie naujienas iš esporto pasaulio verda diskusijos, ar tai yra sportas, ar tik beviltiškas laiko švaistymas, patys sportininkai atsakymą į šį klausimą jau turi. Vienas gražiausių epizodų nutiko dar 2014 metais. Daugkartinis NBA čempionas Rickas Foxas, dalyvaudamas laidoje „The View“, leptelėjo, kad, žiūrint jo akimis, profesionalūs esporto žaidėjai yra profesionalūs atletai. Laidos svečius ši frazė šokiravo tiek, kad per nuolatinį vienas kito pertraukimą, šio klausimo laidos dalyviai taip ir neaptarė, bet esminės tezės liko. Krepšininkas teigė, kad jo požiūrį į esportą pakeitė jo sūnus, kuris nuo mažens juto aistrą žaidimams.
„Galvodamas apie tai, kas mane pavertė profesionaliu sportininku, aš suvokiu, jog man reikėjo išskirtinio susikaupimo, atsidavimo, treniruočių, pasirengimo ir ištvermės“, — sakė R.Foxas. Ir nors vėliau šis monologas virto triukšmu, buvo akivaizdu, kad laidos svečiai pamiršta, jog sportu mes vadiname ir smiginį, ir šaškes, kurių fizinis krūvis taip pat nėra lygintinas su krepšiniu. Tačiau Rickas buvo teisus. Dalykai, kurie mėgėją paverčia profesionalu, visose sporto šakose yra tokie patys — pasiaukojimas, atsidavimas, ištvermė, psichologinė tvirtybė.
Netrukus po šio pokalbio R.Foxas įsteigė savo esporto organizaciją „EchoFox“. Ir jis nėra vienintelė tradicinio sporto žvaigždė, nėrusi į šią naują sporto šaką. Į savo sukurtas ar jau esančias esporto komandas investavo NBA superžvaigždės Michaelas Jordanas, Stephenas Curry, Kevinas Durantas, Kobe Bryantas ir daugybė kitų. Savo susidomėjimą šia sporto šaka aktyviai išreiškė ir NFL superžvaigždės bei komandų savininkai. Europoje stebimos panašios tendencijos – „FC Schalke“, „West Ham United“, „Paris Saint-Germain“, „Fenerbahce S.K“, „Panathinaikos F.C.“ ir daugybė kitų Europos klubų investuoja arba turi savo nuosavas esporto ekipas. Galiausiai esportu aktyviai domisi ir Eurolyga, tad savo esporto ekipą suformavo ir Kauno „Žalgiris“. Sutarties pasirašymo metu tiek esportininkai, tiek klubo vadovybė pabrėžė, kad esminė abipusė nauda, kurią gauna abi šalys, yra sportinė infrastruktūra, kuri yra būtina profesionalių kiberatletų ugdymui.
Esportas nėra kompiuteriniai žaidimai
Mintis, kad esportas nėra kompiuteriniai žaidimai, skamba vienodai kontroversiškai tiek žaidimų mėgėjams, tiek šio pomėgio kritikams. Tačiau jei pažvelgtume atidžiau, jokios kontroversijos čia nėra. Kai kalbame apie elektroninį sportą, žaidimas yra atleto sportinis inventorius ir arena. Tačiau profesionalūs žaidėjai nėra šiaip laisvalaikiu kažką žaidžiantys žmonės.
Jei įsivaizduotume tradicinį kompiuterinių žaidimų mėgėją, jis žaidimus priima kaip hobį, galimybę sužinoti ar išmokti ką nors naujo, jis žaidžia nereguliariai ir mėgsta išmėginti daug skirtingų žaidimų. O esportininkas žaidžia reguliariai, kasdien, metų metus, vieną ir tą patį žaidimą. Todėl vien tai, kad jūsų šeimoje kas nors mėgsta žaidimus, dar nereiškia, kad jis turi bent menkiausių galimybių esporte.
Atitinkamai, jei turite pažįstamų esportininkų, kalbėdami su jais dažnai pastebėsite, kad apie žaidimus kaip visumą jie šneka gan mažai, nes paprastai žaidžia tik tuos, kurie yra būtini jų karjerai. Taigi teigti, kad esportas yra kompiuteriniai žaidimai, yra tolygu teiginiui, kad plaukimo sportas yra baseinas, o krepšinį vadinti tiesiog kamuoliu.
Tai dar viena ir bene esminė priežastis skatinti visuomenės domėjimąsi elektroniniu sportu vien tam, kad sukurtume aiškią takoskyrą tarp žaidimų hobio ir žaidimų sporto. Nežinodami, kas yra kas, net ir turėdami geriausius, negalėsime turėti konstruktyvaus dialogo ar išugdyti esportininkų kartą vien todėl, kad ne kiekvienas į rankas pultelį ar pelę paėmęs paauglys yra, nori ar gali būti sportininku. Šį požiūrį, beje, savo galvose turi išsiugdyti net tik esportininkų aplinkoje esantys žmonės, bet ir patys potencialūs bei esami esportininkai.
