Pirma, suteikiamos valstybinės dotacijos padeda augti esporto rinkai. Nors vos prieš keletą metų mintis, kad mokesčių mokėtojų pinigus reikėtų skirti kompiuteriniams žaidimams, sukeltų didelį visuomenės pasipiktinimą, panašu, kad toks reiškinys tampa vis mažiau svetimas ar atbaidantis. 2018 m. lapkričio mėnesį Malaizijos sporto ir jaunimo ministras Syed Saddiq, kuris yra jauniausias šalies politikas, o kartu ir „Dota 2“ gerbėjas, skyrė 2.4 milijonus dolerių iš valstybės biudžeto esportui. "Dota 2" Kuala Lumpur vykęs didžiausias metų „Major“ turnyras, buvo finansuotas Malaizijos jaunimo ir sporto ministerijos bei Malaizijos nacionalinės sporto tarybos.
Nors kinai yra žinomi už savo griežtą žaidimo turinio reguliavimo politiką, šios valstybės vietinės savivaldybės ganėtinai atvirai žvelgia į esporto plėtrą. Hangzhou mieste 2018 m. lapkričio mėnesį buvo pradėtas statyti 17 tūkstančių kvadratinių metrų „esporto miestas“, kuriame bus esporto akademija, viešbutis, biurų kompleksai ir ligoninė. Miesto valdžia kviečia prisijungti su esportu susijusias kompanijas pradėti ar tęsti savo verslą šiame mieste suteikiant 14.5 milijonų dolerių kompensaciją.
Šia dotacijų skyrimo kryptimi seka ir kitos valstybės – Didžioji Britanija skyrė 5 milijonus dolerių ESL transliacijų technologijų projektui, o Danijos valstybinis investicinis fondas skyrė 10 milijonų eurų stipriausios Danijos komandos Astralis savininkui. Danija taip pat yra pirmaujanti šalis esporto raidos politikoje, bet apie tai galima daugiau pasiskaityti Esports namų straipsnyje „Ar Lietuvoje pradės vykti esporto pamokos?“
Antra, keliavimo politika gali sukelti iššūkių esporto žaidėjams. Kadangi esportas kaip disciplina reikalauja nuolatinio keliavimo į įvairiuose pasaulio kampuose vykstančius turnyrus, vis dar kyla logistinių iššūkių. Daugelyje šalių kiberatletų sienos kirtimas yra traktuojamas kaip privataus verslo, o ne sporto klausimas. Kaip žinia, sportininkams galioja skirtingi vizų įstatymai. Pavyzdžiui futbole, žaidėjas iš Afrikos atvykęs žaisti į Europos klubą, gauna ilgalaikę vizą reziduoti toje valstybėje iki kol baigsis jo sutartis su šiuo klubu. Tuo tarpu esportas neturi to paties teisinio statuso. Tiesa, Vokietijos federalinė valdžia ėmėsi tokios problemos sprendimų būdų 2018 m., kuomet jie leido atvykti esporto žaidėjams 90 dienų per metus su palengvintu vizos gavimo procesu. Tiesa, dar yra diskutuojama, ar esportą galima teisiškai prilyginti sportui ir suteikti atitinkamas privilegijas – sumažintus komercinius ir korporacinius mokesčius esporto klubams. Azijos regione į šį klausimą žiūrima progresyviau – Filipinų žaidimų ir pramogų taryba teisiškai pripažino konkurencinius kompiuterinius žaidimus, esportui suteikiant minėtas privilegijas. Žinoma, šio veiksmo padarinys tenkino ne visus žaidėjus – filipiniečių sprendimas esportą traktuoti pagal savo jurisdikciją kartu lėmė ir jų narkotikų politikos reglamentavimo įgalinimą. Kaip žinia, Filipinai garsėja už itin griežtą narkotikų politiką(čia paminėtinas prezidento Rodrigo Duterte leidimas policijai nužudyti bet ką, kas potencialiai gali būti įsivėlęs į prekybą narkotikais), tad žaidėjai, atvykę į „Major“ turnyrą, liko pasipiktinę, kai buvo priversti leisti pareigūnams jiems atlikti viso kūno ertmės apžiūrą dėl potencialios narkotikų kontrabandos įsivežimo.
Trečia, esportas kelia iššūkį privalomajai karo tarnybai. Šauktinių karo prievolė yra įteisinta dvidešimt penkiose valstybėse, įskaitant Daniją, Suomiją, Singapūrą, Pietų Korėją ir, žinoma, Lietuvą. Vienose valstybėse ši prievolė yra griežtesnė nei kitose. Esminis klausimas yra tas, ar esportininkai turėtų būti prilyginami sportininkams ir kartu būti atleidžiami nuo privalomosios karinės tarnybos? Lietuvos atveju tarnybos gali išvengti, jeigu esi pripažįstamas kaip garsinantis Lietuvos vardą tarptautiniu mastu, dėl šios priežasties mes nematome mūsų šalies sportininkų karinėse aprangose lakstančių po miškus. Kaipgi dėl esportininkų? Ar lietuviai, žaidžiantys užsienyje ir ten kiek kitais metodais, bet vis vien garsinantys Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje turėtų būti atleidžiami nuo tarnybos? Kas tuomet nustato, kokia veikla valstybę garsina, o kokia ne? Koks yra esporto ir prestižo santykis mūsų kultūroje? Ar ši niša yra pakankamai populiari, kad ji leistų neatlikti karinės tarnybos?
Visa tai yra rimti diskusiniai klausimai, kurie lokaliu mastu yra kol kas nediskutuojami, bet tarptautiniu – pakankamai aktualūs. Kaip pavyzdys, Pietų Korėja turi įdomų sprendimo būdą. Dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje, šioje valstybėje buvo numatyta, kad atletai, kurie yra laimėję aukso medalį bet kokiame Olimpiados sankcionuojamame renginyje, gali būti atleisti nuo karinės tarnybos. Nuo 2021 m. Azijos žaidynėse, Olimpiados sankcionuojamame renginyje, esportas yra įtrauktas kaip oficiali disciplina, o tai reiškia, kad nuo karo tarnybos dabar oficialiai galės būti atleisti ir esportininkai.
Augant esporto mastui, politika turi vis didesnę įtaką šios sferos raidai. Šiame straipsnyje parodyta tik keletą empirinių pavyzdžių, kaip konkrečiai politika gali veikti esportą. Akivaizdu, kad esportas kaip globalus fenomenas turi savų iššūkių. Pagrindinis iš jų yra tarptautinis esporto kaip disciplinos pripažinimas. Klestint esportui, jis neišvengiamai bus vis labiau politizuotas ir ši problema taps vis labiau aktuali.
