Pirmasis „Far Cry“ pasirodė dar 2044 metais ir jį kūrė vokiečių kompaniją „Crytek“, tačiau vėliau šios frančizės teises įsigijo „Ubisoft Motreal“, kuri ir paleido į gyvenimą penktąją dalį. Nors aš pats šį žadimą žaidžiau jau praėjus ketveriems metams po jo išleidimo, tačiau „Far Cry“ istorija ir joje nagrinėjami motyvai man pasirodė atkualūs ir šiandien.
ŽAIDIMO ĮŽANGA
„Far Cry 5“ nuo savo pirmtakų skiriasi tuo, jog žaidimo veiksmas vyksta ne kokioje egzotinėje išgalvotoje valstybėje, bet Jungtinėse Amerijos valstijose, Montanoje. Pačioje istorijos pradžioje jūs ir bendražygiai nusileidžia Vilties apygardoje (angliškai – „Hope County“), kur turite sulaikyti pagrindinį antagonistą – radikalų ir žiaurų pastorių Joseph Seed, sukūrusį ištisą militarizuotą radikalių krikščionių kultą, šventai tikintį, kad paskutinio teismo diena jau čia, nes mūsų civilizacija tuoj tuoj kris.
Žinoma, nors Joseph ir nesipriešindamas leidžia jį suimti, jus gabenęs sraigtasparnis sudūžta ir veiksmas prasideda. Jūs, neįvardintas jaunesnysis šerifas, esate įstrigęs Vilties agygardoje ir jūsų vienintelė viltis (ironiška, ar ne?) yra prisidėti prie žmonių, kovojančių atvirą nedidelį pilietinį karą su Joseph Seed ir jo kultu.
ŽAIDIMO MECHANIKA
„Far Cry 5“ yra pirmo asmens šaudyklė, o šį žanrą aš labai mėgstu. Žaidimas turi platų įvairiausių šaunamųjų ginklų pasirinkimą, na o renkant pinigus juos galima tobulinti ir pritaikyti prie savo stiliaus. Štai aš mėgstu tyliai neutralizuoti priešus, tad snaiperinį šautuvą patobulinau geresne optika, garso slopintuvu bei atatrankos stabilizatoriumi. Gebėjimas nešiotis net keturis ginklus vienu metu (atrakinamas per „perk“ sistemą) suteikia galimybę žaidimo stilių keisti pritaikant įvarioms palinkybėms. Mano mėgstamiausias derinys: snaiperinis šautuvas, AK-47 su garso slopintuvu, lankas ir pistoletas, taip pat su garso slopintuvu. Kaip jau galėjote suprasti, „Far Cry 5“ galima žaisti ne tik bėgiojant ir Rembo stiliumi kovojant su priešais, bet ir viską darant tyliai. Kaip užimti priešų valdomą fortą yra jūsų asmeninis pasirinkimas. Tai yra dar viena puiki žaidimo savybė.
„Far Cry 5“ žemėlapis yra pakankamamai didelis ir kūrėjai skatina jį tyrinėti pėsčiomis, automobiliais, keturračiais, sraigtasparniais, kateriais ir lėktuvais – transporto pasirinkimas tikrai smagus. Pats tyrinėjimo aspektas man labai patinka, kadangi esu laisvas rinktis, ką noriu daryti, šis žaidimas, nors ir turi linijinio projekto motyvų, yra puikus „sand box“ ir „linear game“ derinys. Vykdant misijas kiekviename iš trijų regionų, renkami specialūs taškai, kurie tarsi duoda kibirkštį tam tikriems istorijos įvykiams, na o visa kita – jūsų rankose.
Vykdant misijas taip pat renkate ir taškus, kuriuos galite panaudoti tam tikriems gebėjimams atrakinti. Šiuo aspektu „Far Cry 5“ taip pat jums palieka pasirinkimo teisę – ar jums svarbiau nešiotis daugiau amunicijos snaiperiniui šautuvui, o gal kulkosvaidžiui? O gal norisi ilgiau sulaikyti kvėpavimą plaukiant po vandeniui? Veikėjo gebėjimų medį dėliojate pagal savo fantaziją ir pasirinktą žaidimo stilių.
Galiausiai – vykdydami misijas jūs susirandate draugų, kurie jums gali padėti mūšyje. Jie visi skirtingi, vieni puikiai valdo lėktuvą, kiti lanką, o dar kiti automatą. Tačiau, tiesą pasakius, aš šios sistemos beveik nenaudojau, nes nemėgstu žaidime būti atsakingas už kažką daugiau nei save. Net jei tai ir kompiuterio valdomas kompanionas, vis viena liūdna, kai jis ar ji gauna kulką į pilvą.
GRAFINIAI IR MENINIAI SPRENDIMAI
Veiksmas vyksta Montanos valstijoje, kurioje nesu buvęs, bet manau, jog kūrėjai puikiai atkūrė tiek vietovės landšaftą, tiek ir gyvūniją bei augaliją. Vaikštinėti po miškus, ir krūmynus, žvejoti upėse bei ežerėliuose yra tikrai atpalaiduojantis užsimėmimas (jei neužpuola kulto sekėjai ar koks kraujo ištroškęs barsukas).
Miesteliai ir jų gyventojai atrodo išties puikiai – tarsi tikri Jungtinių Amerikos valstijų periferijos gyventojai: jų akcentas, manieros, vairuojami automobiliai ar namukai ant ratų, dėvimi drabužiai, netgi naudojami ginklai nuostabiai atspindi tos vietos ir kultūros dvasią. Pasijunti, lyg išties esi Šiaurės Amerikoje.
Muziką šiam žaidimui kūrė Darn Romer. Garso režisierius Tony Gronick sakė, kad komponuojant muziką kreipė dėmesį į istoriją, pagrindinius veikėjus. Keliaujant per „Far Cry 5“ regionus keisis ir muzika – ji varijuoja nuo „country“ iki „glam rock“ ar „industrial“. Muzika yra šio žaidimo stiprybė, kadangi neištirpsta fone, o natūraliai įsilieja į veiksmą ir sėkmingą sustiprina kūrėjų siekiamą perteikti emociją.
ISTORIJA
Kaip jau minėjau, istorija pasakoja radikalių krikščionių kulto istoriją. Nenorėdamas sugadinti žaidimo dar jo nežaidusiems, perspėju toliau neskaityti.
„Far Cry 5“ įtikinamai ir išmaniai gilinasi į sudėtingas ir dažnai prieštaringas temas – tokias kaip tikėjimas, moralė, pasirinkimas, meilė, ištikimybė, prievarta. Kaip sako patys kūrėjai, jie visai nenorėjo atkartoti ar imituoti realaus pasaulio, tačiau jiems tai puikiai pavyko. Šiuo metu stiprėjant įvairiems radikaliems judėjimams, plintant net ir absurdiškiausioms sąmokslo teorijoms, idėja, kad susikurs religinė bendruomenė, kuris perims valdžią kokios nors teritorijos ribose neatrodo nei kvaila, nei fantastiška – veikiau baugiai reali.
„Far Cry 5“ scenaristai puikiai pateikė istoriją, kadangi pokalbiai su pagrindiniais antagonistais atskleidžia jų mąstymą, jų poelgių priežastis, jų filosofiją, leidžia į save, protagonistą, pažvelgti jų akimis. Jūs esate prašalaitis, atvykęs sulaikyti jų mylimą brolį, vadą, pastorių. Jūs menkai skiriatės nuo jų: jūs taip pat negailestingai žudote ir griaunate tai, ką jie pastatė, be atvangos prieštaraujate viskam, kam jie yra pasišventę. Netiesiogiai iškeliamas retorinis klausimas – ar gera ir bloga yra objektyvios sąvokos? Ar tai mūsų pačių suvokimo dalykas?
Pagrindinis antagonistas Joseph Seed yra religinis fanatikas, kuris tiki, jog pasaulis baigiasi, jog artėjo jo griūtis („collapse“). Žaidimo pabaigoje paaiškėja, jog jis buvo teisus. Aplinkui pradeda sproginėti atominės bombos ir galiausiai jūs liekate vieninteliai išsigelbėję žmonės bunkeryje. Jūs ir jūsų priešas – visa, kas liko. Ši metafora labai svarbi, kadangi ji paprastai, nors netiesiogiai atskleidžia tai, jog mūsų identitetą sudaro ne tik tai, už ką mes kovojame, bet ir mūsų priešybės – be jų negebėtume apibrėžti nei savęs, nei savo asmenybės ribų.
TRUMPAI
„Far Cry 5“ man yra puikus „story – driven“ pirmo asmens šaudyklės žano pavyzdys. Stipri istorija su puikiai išvystytais veikėjais, gilūs antagonistai, grožiu hipnotizuojantys kalnai, miškai, upės ir slėniai. O jei kartais pavargsite nuo visos filosofijos ir gilių pokalbių, visada galite nusipirkti kastuvais šaudantį granatsvaidį ir keliauti tyrinėti pilkų žemėlapio vietų.
