„Furry“ kultūra aprėpia susidomėjimą įsivaizduojamais gyvūnų personažais, kurie turi žmogiškų bruožų. Iš esmės, tai yra alter-ego kūryba, saviraiškos forma. Ši saviraiška ryškiausiai realizuojama, kuomet yra sukuriamas ir užsidedamas savo sukurto veikėjo kostiumas. Tai nėra puošybos atvejis, veikiau tai metamorfozės aktas. Kostiumo dėvėjimas padeda ne tik materializuoti savo personažą, bet įsijausti į jį dvasiškai – transformuojamasi į skirtingą psichologinį profilį. Joe Strike, ilgametis bendruomenės narys bei knygos „Furry Nation“ autorius teigia, kad persirengdamas jis tampa itin grėsmingas, stiprus ir bauginantis, nors realybėje jis yra nuolankus vyriškis. Jis teigia, kad ši transformacija į paslaptingą, viliojantį personažą ypač traukia kai kurių moterų dėmesį.
„Furry“ bendruomenė yra įvairialypė – ją sudaro tiek seni, tiek jauni, tiek direktoriai, tiek įprasti darbuotojai, tiek tėvai, tiek studentai. Kada ji susiformavo? 1989 m. Rod Stansfield bei Mark Melino suorganizavo „eksperimentinį“ renginį Kalifornijoje, Holiday Inn, Garden Grove, kurį pavadino „ConFurence Zero“. Šis renginys tapo pirmasis oficialus „Furry“ bendruomenės susibūrimas. Nors pirmajame renginyje pasirodė vos 65 žmonės, tik keli dėvėdami kostiumus, šis įvykis sukėlė bangas ir padėjo bendruomenei mobilizuotis. Dabar visame pasaulyje kasmet yra organizuojamos „Furry“ konvencijos. Žymiausios jų tarpe yra Califur, Kanados VancouFur, Australijos ConFurgence, Eurofurence bei Anthrocon. Pastarajame renginyje susibūrė net 8400 žmonių, o 2000 iš jų vilkėjo savo personažų kostiumus. Per keletą dešimtmečių interneto pagalba „Furry“ bendruomenė išsikerojo į forumus ar socialinių medijų platformas.
Kaip ir bet kokia kita subkultūra, „Furry“ bendruomenė turi savo ypatingą terminologiją. Štai keletas jos pavyzdžių: „Greymuzzle“ reiškia senesnį bendruomenės narį, „Therian“ referuoja į tą, kuris jaučia ypatingą dvasinį susitapatinimą su nežmogišku gyvūnu, „Milfur“ nusako į „Furry“ bendruomenės narius, kurie yra ar buvo kariuomenės nariai.
Ši bendruomenė dėl savo gausos netgi susilaukė dėmesio iš mokslininkų. Grupelė jų įsteigė besitęsiantį tyrimo projektą, kurį galima peržiūrėti tinklalapyje „furscience.com“. Jame dokumentuojami „furry“ narių požiūriai ir jų asmeninė priešistorė. Kaip teigia MacEwan universiteto dėstytoja ir viena iš programos vadovių dr. Courtney Plante, šią bendruomenę daugiausiai sudaro vidurinės klasės baltaodžiai. 75% „furries“ sudaro jaunesni nei 25 metų žmonės, 60% studijuoja aukštosiose mokyklose, 84% yra vyrai, o trečdalis identifikuoja save kaip heteroseksualus. Šiuos bendruomenės pomėgius sudaro kompiuteriniai bei stalo žaidimai, anime ir mokslinė fantazija.
Didžioji dalis „Furry“ bendruomenės narių yra patyrę patyčias – 61.7% „furries“ teigė, kad patyčias patyrė nuo 11 iki 18 metų. Palyginus su visos JAV nuo šeštokų iki dvyliktokų patyčių statistika, kuri siekia 28%, galima matyti, kad „Furry“ bendruomenės nariai įgyja naudos bičiuliaudami su bendraminčiais. Kaip teigia Strike, kuomet žmonės užsideda kostiumą ir tampa kažkuo kitu, tai juos išlaisvina. Jie „palieka“ savo asmenybę ir su ja susijusias problemas – tampama laisva dvasia, tuo, kuo įprastai nebūni. Nors patys bendruomenės nariai yra pakankamai drovūs, kostiumai jiems padeda lengviau bendrauti, kadangi nebebijoma būti teisiamu.
Tiesa, „Furry“ bendruomenė iš pirmųjų pažiūrų gali pasirodyti kaip keisto fetišo išraiška. Anot Plante, didžioji dalis šios bendruomenės kostiumuotų narių neimplikuoja jokių seksualinių elementų – veikiau jie nori realybėje įkūnyti animacinių filmų herojus. Iš kitos pusės, pačios bendruomenės nariai sako, kad apie 15% „furries“ užsiima „yiffing“ veikla, kurią gali apibūdinti paprasčiausi apsikabinimai ar intymesni aktai. Pirmosios „Furry“ konvencijos įkūrėjas Stansfield vis dėlto nėra patenkintas, kad ši bendruomenė yra netinkamai apibūdinta kaip seksualinio gyvenimo stiliaus išraiška.
Panašu, kad „Furry“ bendruomenės laukia šviesi ateitis. Ją sudaro daugiau nei milijonas aktyvių narių, o šis skaičius bėgant metams didėja. Vis dėlto, Plante mano, kad ši bendruomenė visuomenės akyse niekuomet netaps normalizuota, kadangi tai neįprastas hobis. Iš kitos pusės, „Žvaigdžių karų“ gerbėjai nebekelia kiekvieno žmogaus antakio. Kad ir kaip būtų, galima drąsiai teigti, jog ši bendruomenė gali padėti kai kuriems išgyventi savo problemas ir nebijo priimti už socialinių konvencijų paraščių likusius žmones. Alter ego kūryba gali būti vertinamas kaip negacijos procesas, kaip bandymas pabėgti nuo savo gyvenimo problemų, bet bent patys bendruomenės nariai teigia, kad tai niekuo neišsiskiriantis laisvalaikio praleidimo būdas.
